Balandžio 30 dieną I a klasės mokiniai su klasės vadove L. Kumparskiene išsiruošė į mokomąją-pažintinę ekskursiją „Požeminio Vilniaus paslaptys”. Visi esame girdėję istorijų, legendų apie paslaptingus Vilniaus bažnyčių rūsius, tunelius, galbūt jungiančius Vilnių ir Trakus, ne kartą buvę Vilniaus Arkikatedros požemiuose.
Tačiau šioje ekskusijoje atsivėrė mums iki tol visiškai nepažinta mūsų sostinės dalis. Nustebino netoli Prezidentūros esančio Bonifratrų vienuolyno požemyje nuo XIV a. trykštantis stebuklingas šaltinis (jo vandens ragavome), labai patiko vienuolės pasakojimas apie savanorystę ir bendra malda autentiškoje Šventojo Kryžiaus bažnytėlės celėje. Šventoriuje prasilenkėme su dviem studentėmis. Pasirodo, vienuolyne sudarytos sąlygos nemokamai gyventi keliolikai bet kurio universiteto studenčių, jeigu jos savanoriškai padeda vienuolėms rūpintis vargstančiaisiais.
Stiklių gatve ėjome Rotušės link. Gidė papasakojo, kad Rotušės požemiai labai įdomūs ir netrukus turėtų būti atidaryti visuomenei.
Apžiūrėjome Šv. Kazimiero bažnyčios XVII a. kriptą, senąją Botanikos sodo vietą kieme, kur klausėmės gidės pasakojamos legendos apie Šv. Jonų bažnyčios rūsiuose atgijusius numirėlius…
Gintaro dirbinių muziejaus požemyje išvydome XIV a. Vilniaus grindinio lygį, atidengtus visus miesto kultūrinius sluoksnius iki šių dienų. Tie sluoksniai – mūsų sostinės istorija: gyvenimo būdas, gaisrai, potvyniai. Šmėkštelėjo mintis: kokį kultūrinį sluoksnį istorijoje paliksime mes, 21 a. lietuviai?
Ir Lietuvos Panteonas – Arkikatedra. Nusileidę į jos požemius išvydome senosios šventyklos pamatus, kriptas su įžymių LDK žmonių palaikais (manoma, kad čia palaidota per 300 garbingų asmenų, o iš viso po katedra esančios 27 kriptos), įdomias archeologinių radinių ekspozicijas.
Galima išvardyti vietas, kur būta, kas pamatyta, bet neaprašysi įspūdžio, nuotaikos, pojūčio matant, liečiant ir pažįstant naujas vietas ir savo šalies istoriją. Nukeliaukite – netoli.
Ir aš ten buvau…
Loreta Masienė
