Šeštadienio rytą, kaip ir pridera, kėlėmės kartu su saule – jeigu ne anksčiau. Matyt, todėl, kad laukė nesulaukė mūsų Baltijos jūra, Kuršių marios, Neringa… Mat ir šiemet gimnazijos direktorė Jolanta Martyncevienė ir gimnazijos administracija pirmūnams dovanojo išvyką. Kaip kasmet, taip ir šiemet pirmūnai nedvejodami sutiko ir priėmė šią dovaną. Kaip kasmet, taip ir šiemet kelionė buvo nuostabi. O gal ir pati geriausia iš visų!
Pirmasis reikšmingas sustojimas – Raganų kalnas. Paskui visa Juodkrantė. Be to, kad gražu, kad širdį glosto, dar ir be galo įdomu. Internetas sakė, kad ši vieta ypatinga, nes tai mistinio ir realaus pasaulio paribys. Pritariu. Medinės skulptūros (iš tiesų tai raganos!), giliai širdyje senasis tikėjimas jų galia ir mažos apeigėlės: pasėdėk ant suolelio, pasakyk savo norą. Čia pajutome, kad maža baltiškojo tikėjimo dalelė tebėra mumyse, niekur nedingo. Bent ant Raganų kalno.
Nidoje džiaugėmės unikaliais vaizdais. Garsioji Parnidžio kopa nenuvylė – lūkesčiai patenkinti. Net pagalvoji – nejaugi gali būti taip gražu? Gali, Nidoje tai akivaizdu. O kur dar Tomo Mano namelis ir Žvaigždžių alėja… Viena diena, graži, turininga ir turtinga diena! Kaip gražiai ją būtų aprašęs Antanas Baranauskas arba Marius Katiliškis, o dabar bandau aprašyti aš, perteikti tą rudeniškai vėjuotą, saulėtą, jūrinę nuotaiką.
Taigi Baltija vis dar ta pati – šalta, banguota, didelė, gal kiek agresyvi, bet sava. Ir gera tiesiog stovėti ir žiopsoti. Nesvarbu nė tįstanti seilė. Svarbiausia pagauti tą tau dovanotą ir tavęs vertą akimirką ir ganyti savo akis kiek tik įmanoma kairiau ir dešiniau.
Palikdami Neringą dar stabtelėjome prie mirštančių kopų. Taip, jos išties miršta ir joks čia ne pavadinimas. Pūpso be gyvybės ženklų it kokie mediniai stabai. Tik štai pastarųjų nė trupučio negaila. Dėl kopų – kita kalba ir kitas nusiteikimas. Bet pripažinsiu – jos gražios net ir tada, kai miršta…
Julija Božičko, III b kl. mokinė