Lankėmės teatre (rugsėjo 18 dieną). Tuo, spėju, jau pasakiau pagrindinę informaciją, kurią gerbiamas skaitytojas gali užfiksuoti. Tad mažiau kantrybės turintieji jau gali pasitraukti, na, o stiprios valios žmonėms papasakosiu plačiau.
Po vasaros nėra nieko geriau už kultūrinę injekciją. O dar geriau, jeigu ji sukelia daug įvairių diskusijų. Apie Kazio Binkio „Atžalyną“ viena ausimi girdėjęs kiekvienas. Tai ta nuostabi istorija su mokytojui dingusia šimto litų kupiūra. Kaip ir visos laimingos pasakos ji turi gerą pabaigą – pinigai atsirado, nesijaudinkite. Režisieriui Jonui Vaitkui padėkosiu, nes pastatė ne vien pagyrų vertą spektaklį.
Tad kuo daugiau neigiamų atsiliepimų, tuo labiau spektaklio nemačiusieji stebėsis: „Ar tikrai viskas taip blogai?“, pirks bilietus ir jį žiūrės. Dabar mąstau, gal sąmoningai ponas Vaitkus taip pasielgė?
Man, kaip labai daug spektaklių nemačiusiam žmogui, pavyzdžiui, visiškai nepatiko Sauliaus Balandžio įkūnytas direktoriaus personažas. Labai jau jis stengėsi, matyt, kad taip nevykusiai išėjo.
Imant bendrą vaizdą ir bandant gesinti mano subjektyvumą, spektaklis neblogas. Buvo juokingų vietų, privertė susimąstyti apie dvasines vertybes. Bet šit komentaras po spektaklio: „Labai jau dirbtina.“ Leisiu sau pritarti šiai minčiai.
Kai kuriems tai buvo ir svajonių išsipildymų vakaras. Silvestras sutiko vieną mylimiausių savo dainininkių Jazzu. Nuotrauką pasidarė (ieškokite Facebooke).
Taigi jeigu ieškosite žvaigždžių, žinokite, jos lankosi teatruose, spektaklius žiūri. Visiškai kaip ir mes, vyresniųjų klasių gimnazistai, su mokytojomis Loreta Kumparskiene ir Loreta Masiene.
Julija Božičko, IV b kl. mokinė