Gegužės šiluma skatina vis daugiau laiko praleisti gamtoje, pasivaikščioti, pasigėrėti, o mes, I a, III a ir IV a klasės mokiniai, su savo mokytojomis B. Aliukoniene, L. Kumparskiene, St. Tarailiene ir V. Patinskiene vykome įkvėpti kultūros į Nacionalinio dramos teatro spektaklį ,,Katedra”. Just. Marcinkevičius per istorinę praeitį tiksliai įvardijo savo laiką. Deja, jo įžvalgos šiandien mums vėl skausmingai aktualios. Lauryno Gucevičiaus laikais Katedra buvo sugriauta, Marcinkevičiaus laiku ji buvo atimta, o dabar ji tiesiog užmiršta. Per Katedros įvaizdį ir jo praradimą matome, kaip kartojasi mūsų istorijos ratas. Tik kuriantis žmogus gali kažką keisti, kviesti, šaukti. Kurdamas jis pasirodo esąs gyvas ir imlus pasauliui, bet degina ir save. Talentas yra ne tik dovana, bet ir kryžius. Taigi Laurynas iš dramos,,Katedra” savo talentą neša kaip kryžių. Justinas Marcinkevičius apie ,,Katedrą rašė: „Katedra” – trečioji mano draminės trilogijos dalis. Dramoje mane domina menininko, kūrėjo tema, socialinis ir moralinis šios temos turinys. Liaudies drama tampa ir menininko drama. Jį supančioje tragiškoje tamsoje, tarp klaidų, skausmo ir kančių, jam vis labiau ima ryškėti Tėvynės idealas – ta pagrindinė Kolona, ant kurios kiekvienas žmogus turi statyti savo KATEDRĄ. Tėvynė, jo supratimu, – tai gėrio, grožio ir teisingumo visuma, etinių ir estetinių idealų viršūnė, tai KATEDRA, kurios aukšti taurūs skliautai suteiks prieglobstį ir atgaivins bet kokį darbą, bet kokią kūrybą. Tai menininko iškentėtas, bet, deja, maksimalistinis idealas, kurį pamina tikrovė – aplinkui viešpataujantis melas, klasta, gobšumas, prievarta ir engimas… Bendromis pastangomis suteikime šios dramos pagrindiniam simboliui – KATEDRAI – šiuolaikinį turinį: humanizmą, taiką, tiesos ir draugystės, gėrio ir grožio idealus.” Daugelis bandome statyti Katedrą, bet ar sugebėsime ją pastatyti?
Odeta Aliukonytė, I a klasės mokinė