Kas savaitę – į teatrą? Kodėl gi ne, jei įdomu, smagu ir naudinga? Be to, ugdo dabar taip akcentuojamas komunikavimo, kultūrinio sąmoningumo ir kitas būtinas šiuolaikiniam žmogui kompetencijas. Tuo labiau perskaičius kūrinius, pavyzdžiui, I. Šeiniaus „Kuprelį“, norisi pažiūrėti ir palyginti, kaip jį interpretuoja teatro žmonės. Todėl I a ir III a kl. mokiniai spalio 11 d. vyko į Nacionalinį dramos teatrą, į spektaklį „Kuprelis“, sumanytą ir įgyvendintą inscenizacijos autoriaus, aktoriaus A. Vozbuto. Pagrindinio vaidmens atlikėjas sako:
„Pradėjęs rašyti inscenizaciją pagal Igno Šeiniaus romaną „Kuprelis“, jau iš anksto žinojau, kad Gundę vaidins mano bendrakursė aktorė Jurga Kalvaitytė, o po kurio laiko susipažinęs su jaunu aktoriumi ir režisieriumi Pauliumi Markevičiumi pajutau, kad kartu galime įdomiai padirbėti.
Kai romanas pasirodė, jo autoriui Ignui Šeiniui buvo tik dvidešimt ketveri. Mane stebina jauno rašytojo branda ir įžvalgumas, narpliojant „daug patyrusio“ žmogaus dalią. Žinau, kad jo gimtinėje Šeiniūnuose (Širvintų r.) tikrai gyveno ir dirbo toks kuprotas malūnininkas, vardu Olesis, kurio išsipasakojimą išklausė jaunasis Ignasėlis. Kuriant šį spektaklį, medžiagos dokumentiškumas šildo. Šildo ir medžiagos lietuviškumas, kai jautiesi apsivilkęs sau patogius, mėgstamus marškinius ir gali laisvai kalbėtis su kitais įdomiomis temomis. Toks yra pagrindinis šio spektaklio tikslas.”
Tad tai buvo rimtas monospektaklis, paskatinęs mąstyti apie žmogaus likimą, aplinkybių įtaką asmenybei ir vidinę stiprybę, apie įvaizdį ir vertybes, jų santykį. Bus įdomu rašant apie I. Šeinių apsvarstyti ne tik literatūros, bet ir teatro kūrinį.
O spalio 19 d. 8 a, I a, III a ir IV a kl. mokiniai žiūrėjo mūsų mėgstamo Keistuolių teatro spektaklį „Varnas“. Tai A. Giniočio režisuota komedija apie rimtus dalykus – meilę ir ištikimybę, pasitikėjimą ir tiesos ieškojimą, apie visų mūsų nematomus, tačiau stiprius ryšius. „Ši teatrinė pasaka, kurią radau neapoliečių rinkinyje „Il cunto degli cunti”, perrašyta pagal senosios tragedijos formą, įtraukiant mano linksmas, talentingas kaukes, kurias norėjau išsaugoti žmonių, susirgusių melancholija, labui, padarė didžiulį stebuklą. Žiūrovai verkė ir juokėsi man panorėjus, miniomis ėjo žiūrėti šios pasakos spektaklių, tarsi tai būtų ne prasimanymas, o tikriausia tiesa.” (Carlo Gozzi)
Bet mums, mėgstantiems teatrą, geras spektaklis visada yra tikriausia tiesa, kurios negalime nustoti ieškoję.
Loreta Masienė, I a kl. vadovė
Rekomenduoju 🙂