2026 m. spalio 16 dieną Rūdiškių gimnazijos mokiniai su direktore Brone Aliukoniene ir mokytojomis Zita Bartkevičiene, Vita Patinskiene ir Lilija Butkevičiene išsiruošė į paskatinamąją kelionę po Šiaulių kraštą. Aktyviausių gimnazijos mokinių laukė trys išskirtinės vietos – Šeduvos žydų istorijos muziejus „Dingęs štetlas“, Šiaulių saldainių fabrikas „Rūta“ ir Kryžių kalnas. Kiekviena jų atvėrė vis kitokį pasaulį, dovanojo naujų žinių, netikėtų atradimų ir prasmingų patirčių.
Šeduvos žydų istorijos muziejuje „Dingęs štetlas“ mokinių laukė jautri, susimąstyti skatinanti pažintis su Lietuvos žydų istorija. Čia jie susipažino su kadaise Šeduvoje gyvenusios žydų bendruomenės kasdienybe, tradicijomis, amatais ir kultūra. Muziejaus ekspozicija atskleidė įvairialypį Lietuvos miestelių gyvenimą, kuriame sugyveno skirtingų tautybių ir tikėjimų žmonės. Šį gyvybingą pasaulį tragiškai sunaikino Holokaustas. Autentiškos istorijos, fotografijos ir eksponatai priminė, kad už istorinių įvykių slypi tikri žmonės, jų svajonės, šeimos ir likimai. Ypatingu atradimu mokiniams tapo ir Rūdiškių vardas, kurį jie išvydo tarp istorinių Lietuvos štetlų. Ši pažintis skatino susimąstyti apie toleranciją, pagarbą žmogui, istorinės atminties svarbą ir atsakomybę išsaugoti tai, kas neturi būti pamiršta.
Kitokių – šįkart saldžių – atradimų mokiniams dovanojo apsilankymas saldainių fabrike „Rūta“. Čia jie pasinėrė į šokolado istoriją, siekiančią tūkstantmečius, ir sužinojo, kad kadaise šio gardėsio skonis buvo visai kitoks nei šiandien. Senosios Centrinės Amerikos civilizacijos, tarp jų majai ir actekai, šokoladą vartojo kaip gėrimą – be cukraus, neretai pagardintą aitriosiomis paprikomis ir kitais prieskoniais. Kakavos pupelės buvo itin vertinamos, o pats gėrimas siejamas su stiprybe, sveikata ir ypatingomis progomis. Europą kakava pasiekė tik po europiečių kelionių į Ameriką, o ilgainiui susiformavo mums įprasta saldaus šokolado tradicija. Mokinius nustebino ir tai, kad kakavmedis per metus paprastai užaugina vos kelias dešimtis vaisių, kuriuose slypi šokolado gamybai reikalingos kakavos pupelės. Ypač daug džiaugsmo suteikė praktinė edukacijos dalis, kurios metu kelionės dalyviai patys išbandė šokolado gamybos subtilybes ir pasigamino saldžių gardėsių. Taigi pažintis su šokolado istorija virto smagia kūrybine patirtimi, leidusia pajusti, kiek kruopštumo, išradingumo ir meilės savo darbui reikia kuriant saldžius skanėstus.
Kelionę vainikavo apsilankymas Kryžių kalne – vienoje simboliškiausių Lietuvos vietų. Daugybė įvairaus dydžio kryžių, juose įamžintos žmonių istorijos ir ypatinga šios vietos atmosfera kvietė stabtelėti, susimąstyti ir palikti savo kryželį. Kryžių kalnas – tikėjimo, vilties, tautos stiprybės ir pasipriešinimo simbolis, menantis sudėtingus Lietuvos istorijos laikotarpius. 1961 m. sovietų valdžios nurodymu buvo sunaikinti net 2179 kryžiai, tačiau žmonės nepabūgo ir juos vėl statė. Kryžių kalnas ne kartą niokotas ir vėlesniais dešimtmečiais, bet išliko gyvu tautos dvasinės stiprybės ir laisvės troškimo liudijimu. Ypatingą reikšmę šiai vietai suteikė 1993 m. popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas. Čia jis aukojo šv. Mišias, kuriose dalyvavo apie 100 tūkstančių tikinčiųjų. 1994 m. Kryžių kalne buvo pastatytas popiežiaus Lietuvai dovanotas krucifiksas, iki šiol primenantis šį istorinį įvykį. Apsilankymas Kryžių kalne mokiniams suteikė galimybę iš arčiau pažinti unikalų Lietuvos kultūros ir istorijos paveldą, apmąstyti tikėjimo, laisvės ir istorinės atminties svarbą.
Ši paskatinamoji kelionė – padėka mokiniams už jų aktyvumą, iniciatyvumą, pastangas, pasiekimus ir indėlį į gimnazijos gyvenimą. Ja siekta skatinti mokymosi motyvaciją, domėjimąsi Lietuvos istorija ir kultūra, plėsti mokinių akiratį, stiprinti bendruomeniškumą. Kelionėje mokiniai ugdėsi pažinimo, kultūrinę ir komunikavimo kompetencijas, o naujos patirtys suteikė progų pabendrauti, pasidalyti įspūdžiais ir drauge atrasti tai, ko neįmanoma patirti iš vadovėlių.
Trys aplankytos vietos – trys skirtingos istorijos. Viena kvietė saugoti istorinę atmintį, kita priminė, kiek džiaugsmo teikia atradimai, trečia skatino susimąstyti apie tikėjimą, viltį ir žmogaus stiprybę. Tačiau svarbiausia šios kelionės žinia – kiekvieno mokinio pastangos, iniciatyvos ir geri darbai yra matomi, vertinami ir prasmingi. Juk gimnazijos bendruomenę kuria žmonės, kurie domisi, ieško, veikia, padeda kitiems ir savo pavyzdžiu įkvepia aplinkinius.
Vita Patinskienė ir Zita Bartkevičienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |