Kokių priemonių imdavosi senovėje žmonės, kad išsaugotų bites? Koks avilių tipas buvo vienas populiariausių mūsų krašte? Kokiu būdu medų atskirdavo nuo korių? Kaip suranda bitės kelią į namus? Ar ilgai jos gyvena? Kaip atskirti bičių motinėlę nuo trano? Kaip pasidalija bitės darbus? Atsakymus į šiuos ir kitus ne mažiau įdomius klausimus išgirdo antrokai apsilankę edukaciniame užsiėmime „Bičių vaško žvakių gamyba“ Trakų neįgaliųjų užimtumo centre.
Išklausę centro darbuotojo Ričardo įdomų ir vaizdingą pasakojimą apie bičių gyvenimą ir jų darbą, antrokėliai susipažino ir su nuo senų laikų žinomu amatu – žvakių liejimu. Nors žvakė senovėje buvo nepakeičiamas šviesos šaltinis, šiuo amatu vertėsi nedaugelis. Ir tai greičiau buvo ne verslas, o pomėgis. Žvakių liejikų buvo mažai, tačiau žvakės visada turėjo paklausą ir vertę.
Edukaciniame užsiėmime vaikai sužinojo, kad žvakėms lieti buvo naudojamas bičių vaškas. Senovėje ištirpintą vašką reikėdavo statyti ant karštų bulvių ar burokų, kad nesustengtų. Šalia buvo pastatytas ratelis, prie kurio pririšami „knatai“, ir tada jau vaškas pilamas ant jų. Apsukus ratą procedūra kartojama. Išliejus apstengusią žvakę reikėjo išlyginti, kad būtų tiesi. Šiandien žvakių liejimui naudojamos įvairios formelės, į kurias pilamas ištirpintas vaškas.
Antrokėliai taip pat išbandė šį amatą, susisukdami suvenyrines žvakutes.
Vaikai ne tik sužinojo žvakių liejimo amato paslaptis, bet ir patyrė kūrybinį džiaugsmą, susipažino su bitininkyste, bičių pasauliu, daug kuo labai panašiu į mūsų.
F. Grambienė, 2 a kl. mokytoja