Tai kas, kad tenka atsisveikinti, – tai nereiškia, kad galima pamiršti. 2015 m. gegužės 8 d. įvyko paskutinis Keistuolių teatro spektaklio „Škac, mirtie, visados škac…“ vaidinimas. Per 11 spektaklio gyvavimo metų jį aplankė ir pamilo kelios mūsų gimnazijos kartos. O pamatyti paskutinį spektaklį, patį turbūt jautriausią, nuoširdžiausią, teko laimė 6 a klasės mokiniams.
Kartu, pakviesti lietuvių kalbos mokytojos L. Masienės, važiavome ir mes, keli vyresniųjų klasių gimnazistai. Galiu pasakyti, kad mūsų šeštokai Keistuolių teatro salėje buvo patys jauniausi vakarinio seanso žiūrovai. Tačiau tai, dėl ko aktoriai scenoje vaidina ir dėl ko žmonės eina į teatrą, jiems, mačiau, įvyko. Na, o mes, vyresnieji, jau matę „Hamletą“, „Įstabiąją Romeo ir Džiuljetos istoriją“, „Tūlą“, tiesiog džiaugėmės galimybe išvysti lietuviškuosius Romeo ir Džiuljetą – Andrių ir Liuką iš Sauliaus Šaltenio apysakos „Riešutų duona“, kartu juoktis ir kartu atsisveikinti.
„Pavasarį kurkia ir plėšosi varlės, pavasarį trūksta vitaminų ir retkarčiais norisi nusi¬šaut, pavasarį stovi su portfeliu prie lango, autobusai važiuoja tolyn pro mokyklą, mirk¬čioja žaliom ir raudonom švieselėm, ir tau kažko pasiutusiai maudžia širdį.“
Kristina Kanevičiūtė, III a kl. mokinė