Viskas prasideda nuo pamąstymų. Gavusi pakvietimą į mokinių poezijos skaitymus, žinoma, apsidžiaugiau. Kelis metus svajojau nuvažiuoti nors į vieną Poezijos pavasario renginį. Apie savos kūrybos skaitymą nė minčių nebuvo. Tai atrodė per daug neįtikima. Atrodė, ten kviečia tik pačius pačiausius, nuostabių nuostabiausius.
O visgi šyptelėjo likimas ir man. Į moksleivių skaitymus važiuoti ramu ir gera. Esi įsitikinusi, kad visi rašo panašiai kaip ir tu (turiu omeny, kad ne kaip didieji poetai, mat tam tiesiog reikia patirties ir gyvenimo prieskonių). Tarp bendraamžių gera ir ramu. Ypač žinant, kad už nugaros sėdi jau tikrai mylimi žmonės, kuriais gėda būtų nesižavėti. Kalbu apie Gintarę Adomaitytę ir Benediktą Januševičių. Pastarieji ir vertino poeziją.
Ir ta diena – gegužės dvidešimt antroji – buvo nuostabi. Kupina gyvenimo ir kūrybos vyksmo. Nes tiesiog ramu ir gera daryti tai, ką myli. Klausytis eilių, dainuojamosios poezijos. Kiek nedaug tereikia laimei. Ypač jei žinai, kad ir tu esi to dalis.
Važiavau į skaitymus, o pasirodo, kad ten ir šioks toks konkursėlis. Bet buvo pabrėžta, kad viskas čia yra draugiška. Na, jūs patys pagalvokite, kas būtų, jeigu rašantys žmonės staiga pradėtų pyktis. Chaosas. Taigi grįžtu prie to, kad konkursėlis, ir konkursėly – nei liūdna, nei ką – antra vieta. Bet man labiau rūpėjo, kad aš Poezijos pavasaryje ir kad skaitau save!
sukraudavau visus daiktus
ant lovos
ir prasėdėdavau taip visą
dieną
buvau ketverių
na gal penkerių
ir man mažai kas
rūpėdavo
ligi šiol aš sukraunu
visus daiktus
ant lovos
ir prasėdžiu taip visą
dieną
jaučiuos lyg ketverių
na gal penkerių
ir man mažai
kas rūpi
taip ir gyvenu
sukrauk sukrauk
nukrauk
Julija Božičko
🙂 malonu girdėti!
Geriausias šių metų įrašas:)