Ankstyvą šeštadienio rytą, kai neišskridę paukščiai dar miegojo, o visą Rūdiškių miestelį gaubė paslapties ir gilių sapnų šydas, keliuose namuose jau žibėjo elektros lempučių skleidžiama šviesa. Ji bylojo apie mūsų laukiančius spalio dvidešimtosios nuotykius, nes Rūdiškių gimnazijos mokiniai išsiruošė į kaimyninę Lenkiją.
Kai mėnulis dar tik leidosi, o saulė dar nesiruošė patekėti, mes išvažiavome gaubiami tamsos. Labai įdomu ankstyvais rytais pamatyti neišsimiegojusių bendraklasių veidus ir paklausyti per naktį jų susapnuotų kraupių, bet kartu ir juokingų sapnų – ryte gauta didelė juoko dozė puikiai nuteikia visai dienai. Įlipusius į autobusą mus pasitiko mūsų gidės (su ja jau ne kartą keliavome) balsas. Vieniems jis pasirodė malonus, kitiems nelabai, todėl garso imtuvai buvo greitai nutildyti.
Kai šviesos užgęsta, autobusas pasineria į tylą ir ramybę, nes ankstyvas rytas dar merkia akis, o mūsų ausų būgneliai reikalauja iš ausinukų sklindančios malonios muzikos. Švintant (saulėtekį pasitikome palikdami Dzūkiją) prasideda tikrasis autobuso gyvenimas, girdisi vaikų balsai, muzika, kažkur iš autobuso priekio sklindantis gidės balsas, bet geriausiai girdisi penki pagrindiniai visą laiką kartojami mokytojų žodžiai: ,,Vaikai, grįžkite į savo vietas !!!“ Tačiau į juos mes beveik nekreipiame dėmesio, kol nepamatome skvarbaus ateinančios mokytojos žvilgsnio, prieš kurį visi pasijuntame bejėgiai.
Prmasis mūsų sustojimas – Gierložo miške esančiame „Vilko Guolyje“ (lenkiškai – „Wilczy Szaniec“, vokiškai „Wolfsschanze“), nepaisant visų ,,pypstopų“ (t.y. stabtelėjimų degalinėse arba pakelėje remontuoti autobuso rato). „Vilko Guolis“ – viena iš devynių Hitlerio ir aukščiausios Vermachto vadovybės karinių būstinių, nuo Lenkijos sienos nutolusi 150 km. Įdomu, bet kartu ir kraupu vaikščioti po bunkerius, kurių sienų storis siekia 8 m, o perdangų – 10 m. žinant, kiek čia buvo priimta protu nesuvokiamų sprendimų, pareikalavusių daugybės žmonių gyvybių. Tikrai nemalonu būti tokioje niūrioje aplinkoje. Tačiau labai džiaugiuosi turėjusi galimybę pabuvoti istoriškai svarbioje vietoje.
Antra stotelė – Šv. Lipkos miestelis. Tikslas – Palaimintosios Mergelės Marijos bažnyčia. Ši bažnyčia yra unikali ne tik tuo, kad jos grožis užgniaužia kvapą, o į bažnyčioje esančias freskas gali žiūrėti kiaurą dieną, bet ir tuo, kad joje yra vieninteliai Europoje šokantys ir grojantys vargonai. Tikiu, kad skamba keistai, bet tai pamačius viskas tampa aišku. Grojant vargonams ant jų įtaisytos figūros šoka, sukinėjasi, lankstosi. Šiuo vaizdu mes grožėjomės apie 20 minučių. Nors po trečio kūrinio jau žinojome, ką kuri figūra daro, bet su malonumu reginį stebėjome iki galo.
Trečiasis ir visų labiausiai laukiamas objektas, išskyrus parduotuvę, buvo Mikolaikų vandens parkas ,,Tropikana“. Vienas geras dalykas – nemokamos sultys, bet, deja, jos nebuvo skanios. Mūsų gidė pasakė: ,,Tai šiek tiek geriau už Trasalį“, bet tai nebuvo tiesa. Pasigedome kalnelių ir didelių bangų, taigi Lenkijos vandens parkas ne vieną šiek tiek nuvylė…
Galiausiai labiausiai laukiamas objektas – parduotuvė. Į ją bėgo visi kaip akis išdegę, nes juk čia pigiau. Manau, čia jau nusivylusių nebuvo ir visi buvo patenkinti galimybe apsipirkti Lenkijos prekybos centre.
Puikiai apsipirkę visi sulipome į autobusą ir patraukėme Lietuvos link. Atrodytų, jau turėjome kaip prikalti prie sėdynių sėdėti, nes po visą dieną trunkančios ekskursijos tikrai pavargome, bet mums tai nerūpėjo ir mes toliau emigravome iš vienos vietos į kitą. Ir toliau kalbėjomės, juokėmės su draugais prisimindami kartu patirtus nuotykius. Tik šį kartą autobuso galas neskambėjo nuo dainų. Taip linksmai besišnekučiuodami sugrįžome į Rūdiškes, kelionės laikas neprailgo.
Kaip išvažiavome gaubiami tamsos, taip ir sugrįžome… Atrodo, niekas nepasikeitė, bet praėjo nuostabi, įvykių ir nepamirštamų nuotykių kupina diena. Atrakinę namų duris stengėmės tyliai kaip pelės po šluota nusirengti paltus, nusiauti batus, iškrauti prekes, atsivežtas iš kaimyninės šalies, ir niekieno nepastebimi, neprižadinę artimųjų kristi į lovas. Pasirodo, visgi ilgai keliauta iki tos Lenkijos, tad nieko jau daugiau nebesinori, kaip tik šiltai susirangyti minkštuose pataluose ir pasinerti į gilų sapną. Puikiai ir prasmingai praleidome savo šeštadienį.
Solveiga Krivickaitė, Ia