Rugsėjo 12 dieną III a klasės gimnazistai žinių sėmėsi kitokiu būdu, nei įprastai: žingsniavome nebe gimnazijos koridoriais, o atsidūrėme prestižiškiausiame Lietuvoje Vilniaus universitete. Kartu su savo auklėtoja Miroslava Aziulevičiene ir lietuvių kalbos mokytoja Loreta Masiene aplankėme Vilniaus universiteto biblioteką, skaityklas, bokštus, turėjome progą apsidairyti universiteto kiemeliuose.
Seniausioji, Pranciškaus Smuglevičiaus, salė mus nustebino nuostabiai gražiu, išskirtiniu dekoru bei įdomia paroda, kurioje turėjome galimybę pamatyti įmantrias rankraštines ir spausdintines knygas. Jos, beje, Renesanso laikais buvo didžiausias turtas. Nenuostabu, nes knygoms lėšų nebuvo gailėta, odiniai viršeliai neretai buvo padabinami įvairiais brangakmeniais, sidabru, netgi auksu.
Baltoji salė, arba kitaip senoji observatorija, išsiskyrė čia vyraujančiu prabangiu sniego baltumo klasicizmo stiliaus dekoru bei senovę menančiais eksponatais, o Joachimo Lelevelio salėje sužinojome daug informacijos apie šį žymų universiteto profesorių, galėjome pamatyti jo įrankius, kuriais jis kurdavo žemėlapius.
Regėjome ir vieną vaizdingiausių ir seniausių universiteto dalių – Šv. Jonų bažnyčią, kurioje yra lankęsis ir popiežius Jonas Paulius II. Pagerbėme čia šiandien pašarvotą kino režisierių A. Žebriūną. Kaip pasakojo gidė, šioje bažnyčioje kasmet teikiami universiteto diplomai, o garbė būti čia pašarvotam suteikiama tik ypatingai nusipelniusiems žmonėms.
Turbūt pats didžiausias rojus akims ir pragaras kojoms buvo Šv. Jonų bažnyčios varpinė. Bet buvo verta: vaizdas nuo bokšto tikrai pasakiškas, tarytum ant delno matyti universiteto rūmai, nuostabi Vilniaus senamiesčio panorama, naujieji rajonai.
Neabejoju, kad daugelis iš mūsų čia lankėsi ne paskutinį kartą ir dar turės progų pajusti čia tvyrančią unikalią universiteto dvasią.
Milita Šeštokaitė, III a kl. mokinė
no images were found