Birželio 12 d. 6 a klasės mokiniai, pakviesti istorijos ir lietuvių kalbos mokytojų, susirinko į integruotą rytmetį ,,Vilties aitvaras“. Tai Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti inicijuota pilietinė iniciatyva, skirta Birželio 14-osios – Gedulo ir vilties dienai paminėti. 2020 metais minimos 79-osios pirmųjų trėmimų metinės, kai 1941 metais per vieną savaitę iš Lietuvos buvo ištremta apie 17 500 žmonių.
Iš pradžių šeštokai aptarė mitologinę aitvaro reikšmę: anot lietuvių tautosakos, tai būtybė, nešanti turtus. Vėliau visi kartu skaitė Simono Stanevičiaus pasakėčią ,,Aitvarai“ ir aiškinosi, kokią prasmę žmogui turėjęs aitvaras. Įsigilinę į istorizmus ir kelis kartus atidžiai perskaitę kūrinį, mokiniai atrado, kad ,,aitvarai“ iš tiesų yra darbo įrankiai ir žmogaus darbštumas: ,,<…> žagrės, dalgiai ir kirviai sudėti. / Šitai <…> aitvarai, kurie viską gera / Gyvenime daro.“ Ėmė ryškėti ir simbolinė aitvaro prasmė – žmonių sąmonėje jis kaip viltis, svajonė, laisvai plazdenanti ore. Tokios svajonės ir vilties labai reikėjo žmonėms, kurie buvo ištremti ir neteko visko: Tėvynės, namų, artimųjų, laisvės ir galimybės rinktis. Tačiau svajones, viltį galėjo turėti, neišsiduodami ir tvirtai saugodami savo širdyje. Susipažinę su istorinėmis aplinkybėmis, išklausę Lionės Verseckienės prisiminimus, pacituotus iš I a klasės mokinės Gabrielės Baido rašinio, šeštokai suprato, kad žmonėms tremtyje išgyventi padėjo ne tik moralinė tvirtybė, darbštumas, bet ir viltis. Todėl šeštokams buvo pasiūlyta nupiešti VILTIES AITVARUS ir užrašyti žodžius, kurie atskleistų Sibiro platybėse atsidūrusių vaikų svajones, mintis ir vertybes.
Piešdami aitvarus, mokiniai prisiminė mūsų šalies istoriją, pagerbė buvusius tremtinius bei lagerių vargus patyrusius žmones ir savo piešiniais įprasmino viltį bei šviesią vaikystę, atimtą iš ištremtų, lageriuose pražuvusių ar juos išgyvenusių, vaikų.
6 a klasės mokiniai su mokytojomis Elena Červiak ir Zita Bartkevičiene
no images were found