Pirmąkart mes, jauniausi gimnazistai, devintokai, dalyvavome vakariniame karnavale. Ką gi galiu pasakyti grįžusi namo ir pagaliau nusispyrusi savo juodąsias platformas? Iš pradžių tikrai reikia atsipūsti po visų gruodžio 28-osios karnavalinių įvykių, o tada jau galima brūkštelėti ir keletą ryškiausių įspūdžių.
Visų pirma, man velniškai drebėjo kojos lipant į sceną, nors joje buvau tik apie 30 sekundžių, o mano vaidmuo nebuvo toks svarbus kaip kitų. Juk jaučiau atsakomybę! Galbūt galima sakyti net šitaip: šįvakar mūsų klasės (I a) vaikinai atmerkė akis, nes suprato, kad būti moters vaidmenyje nėra lengva. Atrodė kiek juokinga – vaikinai su bateliais ir suknutėmis, bet jie tai įveikė ir, mano manymu, pasirodė nuostabiai. Kiekvienas iš jų parodė savo moteriškąją pusę, kad ir kaip tai skambėtų keistai, bet tai tiesa – jie sugebėjo!
Manau, kiekviena klasė vakaro pasirodymuose atskleidė savo stipriąją pusę ir įrodė, kad yra bendradarbiaujantys mokiniai, turintys aktorinių gebėjimų. Negalėjau atitraukti akių nuo II a kl. pasirodymo – ne vien dėl juokingų epizodų, bet ir dėl to, kaip jie sugebėjo iš skaudžių praėjusio amžiaus 5-o dešimtmečio įvykių (beje, karnavalo tema – XX a. skirtingų dešimtmečių dvasia) sukurti kažką šmaikštaus, kas privertė mus juoktis.
O kiti? Manau, čia labai tinka priežodis: šoka kaip moka. Šoko visi. Juk čia karnavalas ir niekas nepasakys, kad dėvėti kaukę yra nedora. Buvo smagu.
Kristina Kanevičiūtė, I a kl.