Vieną lapkričio 29-osios rytą tiesiog pasnigo… Gamta nutilo, tapo tyresnė, trapesnė. Mes, IIa ir IVa klasių mokiniai, labai laukėme šios dienos vakaro, nes su savo mokytojomis Vita Patinskiene ir Brone Aliukoniene vykome į Atviro rato teatro spektaklį ,,Brangioji mokytoja“. Patogiai įsitaisę stebėjome vaidinimą. Veikėjai – mokiniai, tarp kurių atpažįstame ir savo bendraamžius. Mokinių grupės lyderis Volodia – gudrus ir valingas cinikas, savimyla, intelektualaus veido manipuliatorius, turintis aktoriaus galių, kuris ateityje gali atsidurti valdžios struktūrose. Volodios „publika“, parankiniai – negudraus mąstymo, hormonų kamuojamas raumenų kalnas Paša, vaikiškai atlapos širdies, pradedantysis girtuoklėlis silpnavalis Vitia ir dailių drabužėlių mėgėja, sukta mergužėlė Lialia. Psichologinis mokytojos teroras (baisu matyti mokytojų darbo kasdienybę) plėtojamas sparčiai, temperamentingai, priemonės vis stiprėja – į laikrodžius dairytis publikai nėra kada. V. Šumilovaitė šauniai atskleidžia Jelenos Sergejevnos reakcijų į jaunuolių išpuolį procesą: iš pradžių ji netiki, kad mokiniai nejuokauja; po to mėgina apeliuoti į jų sąmoningumą ir sąžinę; karštai gina savo idealistines vertybes, mokytojos garbę; sutrinka, kai šie imasi fizinių veiksmų – darokratą, ieškodami rakto; pasibaisi, kai ją verčia rinktis tarp pagalbos savo sergančiai mamai ir principų; ją apima panika… Finale moksleivių šaunumas pamažu blėsta, kyla nejaukumo, gėdos jausmas. Jie suvokia, kad „išsivoliojo mėšle“ (tik Volodia situaciją vertina kaip „socialinį eksperimentą“). Spektaklis baigėsi, o mes tylėdami ėjome prie gražiosios Vilniaus eglutės. Taip norisi tikėti,kad pasaulis gali būti gražus ir padorus.
Odeta Aliukonytė, IIa klasės mokinė