Kadangi literatūros tėkmėje įvairiais periodais tai ryškiau, tai blankiau atsispindi istorinė tautos patirtis ir praeitis, todėl spalio 24 – ąją mes, Ia ir 6 a klasės mokiniai, kartu su lietuvių kalbos mokytoja Daiva Daukševičiene nutarėme vykti į Vilniuje esantį Genocido aukų muziejų.
Šis muziejus yra įsikūręs buvusiuose KGB rūmuose, kur penkiasdešimt metų buvo planuojami ir vykdomi sovietų nusikaltimai. Gido Ričardo lydimi pirmiausia nusileidome į buvusį KGB vidaus kalėjimą – tardymo izoliatorių, kuriame buvo kalinami ir žudomi okupantams neįtikę Lietuvos gyventojai. Matėme, kur kaliniai miegodavo, atlikdavo bausmes, buvo tardomi, žudomi ir išleidžiami pasivaikščioti. Mane, taip pat ir visus kitus ypač sukrėtė mirties kameroje parodyta ištrauka iš lenkų videofilmo „Katynė“ – jame buvo parodyta ta pati kamera, kurioje mes visi stovėjome.
Pakilę į antrąjį aukštą apžiūrėjome ekspozicijas, pasakojančias apie Lietuvą 1940 – 1941 metais, partizaninį karą Lietuvoje, tiesioginių represijų vykdytojų – kariuomenės, naikintojų batalionų, agentų – smogikų grupių taikytus veiklos metodus ir jų padarinius norint įtvirtinti sovietų valdžią ir nuslopinti antisovietinį pasipriešinimą. Turėjome galimybę susipažinti su ryškiausiais to meto Lietuvos partizanais, prisiliesti prie jų asmeninių daiktų, aprangos, dokumentų. Klausėmės įdomių gido pasakojimų, sulaukėme atsakymų į mus dominančius klausimus.
Antrajame aukšte taip pat buvome supažindinti su sovietine baudžiamąja sistema, tremtinių gyvenimu. Galėjome pamatyti KGB darbuotojų kabinetuose laikytą sovietinę atributiką, apsilankyti pokalbių klausymosi kabinete. Eksursijos metu buvo pateikta daug faktų, statistikos ir skaičių, kurie šokiravo ne vieną, privertė susimąstyti.
Po ekskursijos išėjome pamatyti Vilniaus – kas papietauti, kas pasivaikščioti, pažaisti biliardo ar apsipirkti. Sukaupę didelį naujų žinių bagažą ir susimąstę traukiniu grįžome į namus.
Monika Ugianskaitė, I a klasės mokinė