Rugsėjo 16 dieną Trakų r. Rūdiškių gimnazijos 7 a, 8 b, I a ir II a klasių mokiniai su savo klasių vadovėmis ir kitais lydinčiais mokytojais, gide ir kelionės vadove D. Semionove vyko į edukacinę išvyką į Lenkiją. Tikslas – aptikti lietuviškojo paveldo pėdsakus Augustave, Vygriuose ir Seinuose.
Pirma stotelė – kurortinis Augustavo miestas, įsikūręs tarp ežerų ir miškų, garsus savo kanalais, dar vadinamas „lenkiškąja Venecija“. Augustavo miesto kūrėjas – Žygimantas Augustas. Sklando dvi miesto kūrimo legendos: pirmoji pasakoja apie tai, kaip medžioklės metu karalius paklydo ir surado pastogę vietos gyventojo namuose, dėl to ir nusprendė įkurti čia miestą; antroji pasakoja apie Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės pirmuosius susitikimus Augustavo miškuose. Tačiau kaip ten bebūtų, tiesa yra tokia, kad Žygimantas Augustas tikrai buvo susižavėjęs šiomis apylinkėmis, todėl ir nusprendė pastatyti miestą, dabar vadinamą jo vardu. Įdomi miesto atsiradimo istorija, plaukimas Augustavo kanalais (kurie jungia Nemuno ir Vyslos upių baseinus), gražūs vaizdai, primenantys Dzūkijos apylinkes, skatino justi virš mūsų plazdenančią čia vis dar gyvą Lietuvos istorijos dvasią.
Netrukus vykome toliau, į Vygrius, garsėjančius kamaldulių vienuolynu, bažnyčia, vienuolių kiemais bei nuostabiu Vygrių ežerynu. XV amžiuje Vygriai buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto medžioklių vieta. Ežero saloje (dabar tai pusiasalis) stovėjo iškilūs jo rūmai. Čia atvykdavo ir Jogaila. Kalbininkai teigia, Vygrių pavadinimas yra baltiškos kilmės. Jis kilęs iš žodžio „vingrus“. Ežero forma primena S raidę, todėl ežeras anksčiau vadinosi Vingriai (Wingry). Lankydamiesi kamaldulių vienuolyne, mokiniai sužinojo, kad XVII a. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras į Vygrius pakvietė kamaldulių ordiną ir jiems amžinam naudojimui atidavė salą su medžiokliniais Vytauto Didžiojo rūmais. Vienuolyne tvyrodavo tyla, nes vienuoliams kamalduliams buvo draudžiama kalbėtis. Jie galėjo vienas kitam ištarti tik: „Memento mori“ („Prisimink mirtį“). Kai 1800 m. vienuoliams buvo liepta išsikraustyti, čia įkurta Vygrių vyskupija, o pirmuoju jos ganytoju tapo lietuvis, garsus pamokslininkas, Vilniaus universiteto profesorius, vyskupas Mykolas Karpavičius. Taigi ir Vygriuose keliautojus lydėjo lietuviškoji dvasia.
Galutinis kelionės tikslas – Seinai. Lankėmės katalikų bazilikoje, kur dirbo ir buvo palaidotas vyskupas bei poetas Antanas Baranauskas. 1897 m. gruodžio 28 d. atvykęs į Seinus ir čia pasilikęs iki gyvenimo pabaigos, 1902 m. A. Baranauskas buvo pirmasis vyskupas, Seinų krašte į tikinčiuosius prašnekęs lietuviškai. Pasakojama, jog „Anykščių šilelio“ autorius buvo labai reiklus, griežtai taisė rašybos klaidas, sakė ilgus pamokslus ir ragino kunigus su žmonėmis kalbėtis jiems suprantama kalba. Nuo 1901 m. rugsėjo iki gyvenimo pabaigos A. Baranauskas Seinuose vertė į lietuvių kalbą Bibliją – šis darbas paneigia nuomonę, jog gyvenimo pabaigoje vyskupas tolo nuo gimtosios lietuvių kalbos. Dar vienas lietuviškas pėdsakas atsektas, todėl keliautojai skubėjo pagerbti poeto ir vyskupo atminimą prie A. Baranausko paminklo, kuris prie Seinų katedros pastatytas 1999 m. (jo autorius – skulptorius G. Jokūbonis.).
Daug išgirsta, pamatyta, pajusta. Smagi kelionė. Tai Trakų krašto tradicinių amatų centro neformaliojo švietimo programos ,,Pažink Lietuvą – pažink save“ šių mokslo metų pirmoji veikla. Laukiame naujų veiklų ir naujų įspūdžių.
Įspūdžiais dalijosi Ia ir IIa klasių vadovės
