Trakų r. Rūdiškių gimnazijos 6 a klasės mokiniai nekantriai laukė rugsėjo 18 dienos, nes tą dieną buvo suplanuota ypatinga edukacinė išvyka po Mažąją Lietuvą. Tai viena Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės projekto,, Įvairiatautės kultūros glėbyje“ suplanuotų veiklų. Į projekto veiklas taip pat įtraukėme 6a klasės mokinių, Emilijos ir Viktorijos, mamas, pradinio ugdymo mokytoją L. Butkevičienę. Įlipus į autobusą, teliko tik stebėti besikeičiančius vaizdus ir klausytis gidės pasakojimo. Sužinojome, kad Mažosios Lietuvos pavadinimas vartojamas nuo XVII a., o jos gyventojai save vadina lietuvininkais, taip pat šišioniškiais, rečiau – būrais. Mažoji Lietuva – tai Kuršių Nerija, Šilutės ir Klaipėdos rajonas bei pietinės Tauragės apskrities dalis. Kuršių Nerija yra viena įstabiausių Lietuvos vietų – retas lietuvis nėra girdėjęs apie unikalias auksines kopas, jaukias gyvenvietes ir senąsias žvejų sodybas. Išskirtine augalija ir gyvūnija, kultūros ir architektūros paveldu garsėjanti vieta pasižymi savita, nuostabiai jaukia ir ramia atmosfera, traukiančia keliautojus iš viso pasaulio. Naujojoje perkėloje persikėlėme į Smiltynę, o ten mūsų laukė delfinariumas, kur auginami ir dresuojami delfinai. Jiems draugiją palaiko iš tolimosios Kalifornijos (Jungtinių Amerikos Valstijų) atkeliavę didžiuliai jūrų liūtai. Smagiausia pramoga lankytojams – šių jūrų gyvūnų pasirodymai. Iš Smiltynės keliavome į Juodkrantę – antrą pagal dydį Kuršių Nerijos gyvenvietę. Jos apylinkėse žmonės gyveno nuo seniausių laikų – tai rodo akmens amžiaus radiniai. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose 1429 m. paminėta vietovė iš pradžių kūrėsi kitoje vietoje, arčiau jūros (2,5 km nuo dabartinės gyvenvietės). Tokį Juodkrantės „judėjimą“ lėmė gamtos jėgos – vėjas pustė smėlį ir formavo kopas, vertė vietinius gyventojus prisitaikyti prie tokių gamtos sąlygų. Juodkrantės gyvenvietės centre atradome nuo XIX a. pabaigos išlikusią evangelikų liuteronų bažnyčią, kiek tolėliau žvejybos uostą, gražią jachtų prieplauką. Nuo senų laikų ši vietovė garsėja ne tik kaip žvejų kaimelis, bet ir kaip poilsio oazė ramybės išsiilgusiems žmonėms. Netrukus dėmesį patraukė aukšta ir medžiais apaugusi kopa, vadinama Raganų kalnu. Kol kopa dar nebuvo apaugusi medžiais, nuo jos atsiverdavo nuostabi Kuršių Nerijos panorama. Pasak legendos, kadaise ant kalno puotas keldavo raganos ir velniai, čia lankydavosi net pati vyriausioji ragana Ragė, todėl ši vieta ir buvo pavadinta Raganų kalnu. Ypatingą vietovės aurą pajutęs Juodkrantės girininkas Jonas Stanius sumanė, kad drožybos meistrai galėtų sukurti senųjų pasakų ir legendų veikėjus ir šiomis skulptūromis papuošti kalną. Idėja pradėta įgyvendinti 1979 m., bėgant metams skulptūrų vis daugėjo. Pasivaikščiojome, pailsėjome ir netrukus pajudėjome Naglių gamtinio rezervato link. Pakeliui, tik išvažiavę iš Juodkrantės, užsukome į kormoranų stebyklą. Kelionės pabaigoje laukė Kuršių Nerijos gamtos stebuklas – Nidoje stūksanti Parnidžio kopa. Į ją vingiuoja pažintinis takas. Dėl savo įspūdingo dydžio (52 m virš jūros lygio) ir grožio Parnidžio kopa tapo viena mėgiamiausių Kuršių Nerijos lankytojų vietų. O Mirusios kopos sužavėjo net ir visko mačiusius keliautojus. Sugrįžę į autobusą, dalijomės įspūdžiais, džiaugėmės prasmingomis ir įdomiomis Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės projekto,, Įvairiatautės kultūros glėbyje“ veiklomis. Smagu žinoti, kad projekto veiklos vis dar tęsiamos.
Įspūdžiais dalijosi 6a klasės mokiniai ir jų klasės vadovė Vita Patinskienė
