Rugsėjo 16 d. mes, 14 III b klasės gimnazistų, vykome į Vilniaus universitetą. Rodos, jau dideli. Bet kiekviena išvyka, kiekviena naujovės galimybė pažadina džiugų, vaikišką smalsumą.
Vilniaus universiteto durys mums nebuvo uždarytos. Jos net laukė. Kaip bebūtų keista, nors vienas iš mūsų vieną dieną čia tikrai mokysis. Tikiu tuo.
Aplankėme gražiausias universiteto sales. Vienos jų stebino savo dydžiu, baldų senumu, kitos buvo it paveikslai – sienos tapytos kelis dešimtmečius ir net ne po vieną kartą. Esam skirtingi, todėl net būdami Vilniaus universitete rinkomės mums patogiausią būdą, kaip viską įsiminti: kas viską įsiamžino nuotraukose, kas nuo informacijos gausybės stovėjo it stabas, kas išsižiojęs klausėsi gidės, o kas tiesiog ėjo po visus kampelius ir stebėjo, stebėjo, stebėjo…
Didinga ir graži universiteto istorija. Kaip ir pačios Lietuvos. Turtingi esame. Ne tik krepšiniu galime didžiuotis. Yra daugiau visko. Tereikia atsimerkti.
Akys regėjo ir Šv. Jonų bažnyčią. Kadaise ji buvusi tikrai puošni. Ir šiandien, patikėkite, ne ką prastesnė. Prie kolonų galime matyti fizionomijas žmonių. Ne šventieji jie, tiesiog mecenatai. Ir tik tam, kad baltos sienos neatrodytų tokios tuščios ir nuobodžios. „Čia vyksta nuostabūs koncertai“, – atsisveikindama prasitaria gidė. Atvažiuosim. Tam, kad išgirstumėme.
Atrodytų, mokykloje nebuvom, bet tiek daug patyrėm, sužinojom. Kai kas ir kelionės bilietą dukart pirkti turėjo. Kam nepasitaiko…
Žinote, dabar puikus metas prisiminti vieno išminčiaus pasakytus žodžius (atleiskite, neatsimenu jo vardo): tegu mokymasis netrukdo lavinimuisi. Taip, pirmadienį mes lavinomės.
III b klasė siunčia linkėjimus ir nuoširdžiai dėkoja savo lietuvių kalbos mokytojai Vitai Patinskienei už šią nuostabią ir nepakartojamą dieną.
Julija Božičko, III b kl. mokinė
no images were found