Kai laukiant Kalėdų ištirpsta sniegas ir žemė ,,įmurusi verkia“ (1), iš drėgmės rūko išnyra Atviro rato teatro spektaklis Lietaus žemė. Tikslus ir taiklus spektaklio pavadinimas, įtraukiantis scenoje-rate vykstantis veiksmas, visame spektaklyje skambantis ir galiausiai susiliejąs lietaus ir ašarų motyvas iškelia gausų lietuviškojo lietaus sinonimikos klodą. Taip, lietaus, nes, banaliau nebūna – čia lietūs lyja.
Čiukčiai ir eskimai savo kalboje turi daugiau nei 80 sniego pavadinimų. Nekeista, nes Kalėdos ten visada su sniegu, eižėjančiu, kapojančiu, geliančiu, pažyrančiu smulkiu smėliu. Mes geriausiu atveju žinome, kada prisninga, kada ištirpsta, ypatingais momentais – snyguriuoja, – mus džiugina sniegas visais savo pavidalais. O štai šiauriečiai junta ir žino (nes turi ypatingą sniego jausmą (2)), kada pakitus vėjo krypčiai keičiasi sniegas, kada jis kvėpuoja, tirštėja, kyla ir grimzta, skaidosi, kada besvoriai jo kristalai dideliais dribsniais apkloja žemę ir akimirksniu virsta smulkučio balto šerkšno sluoksniu. Betgi pas mus Kalėdos dažniausiai be sniego… O kaip byloja atrasti ir neatrasti fizikos dėsniai, veikiant gravitacijai visada kažkas turi kristi – ašaros? lietus? Juk mūsų žemė – lietaus.
Taigi iš pradžių pasirodo šėmi, pilki, žemi debesys (3). Spektaklio pradžioje jų nematyti, nes vaizduojama šviesi, saulėta vaikystė. Patirtį turintys nujaučia – visada pasirodo tamsūs debesys ir nėra jų pradžios ir krašto. Tada pradeda lyti: spektaklio veikėjai patiria lemtingus išbandymus: pirmąją meilę, draugystę su visa jos žlugimo istorija, kito ir kitokio pripažinimą, kažko atsisakymą, prarastą viltį, bet ne tikėjimą, kad dar ateis giedra, saulėta diena. Lyja vis stipriau – perlytos eglės, įmirkę šilai, lietaus sutalžyta būstinė, atsiveriančios vandens akys, – jau pila kaip iš kibiro – spektaklio veikėjai įsukami į forse majore (4) – Antrojo Pasaulinio karo verpetą: savęs ir žmonių ieškojimą, komunistinį judėjimą, rezistenciją, tremtį. Su kiekvienu lietaus lašu trūkinėja, eižėja likimai, žmonės (jau nebe spektaklio veikėjai) žvelgia į dangų, bet debesys nelengvėja, lietus prasiveržia su perkūnija ir šniokščiančiais vandens klanais. Ir jau neaišku, kur vanduo, kur žmogaus, įsukto į istorijos liūtį, ašaros – visa susilieja ir virsta pilkomis vandens akimis.
Scena-ratas siaurėja, ne – plečiasi ir atsiveria. Žiūrovai jau jame, pasakojimai ir prisiminimai susilieja ir virsta vieniu, arba visa nuplaunančiu ir dėl to gydančiu, ne, geliančiu lietumi. Jau, žiūrėk, lietus rimsta, ,,dujoja lengvutė puršna“ (5), dulksnoja ir galiausiai visai nustoja lyti. Visi sumirkę, sudilgyti atminties lyg šalto bevardžio gruodžio lietaus. Jį jaučiam kiekvienu odos ploteliu, su atmintimi jis įsirašytas mūsų genetinėje plokštėje, nes esame nulyti arba nutvilkyti lietaus jausmo (6).
Tokias mintis sukėlė Lietaus žemė ir vienuoliktokų mintys apie spektaklį, kuris sukrėtė, sugraudino (Rita), buvo informatyvus (Paulius), sujaudino, priminė tėvų ir senelių istorijas (Karolina), sužavėjo meilės ir mirties dramatiškumu (Deivis), palietė širdį (Loreta), atskleidė įvairių minčių (Viačeslav), padėjo įgyti naujų patirčių (Dovydas), nustebino gera vaidyba (Dominykas), ne, nuostabia vaidyba (Karolis), išplėtė jausmus (Gabrielė), sujaudino, sukėlė šiurpulius (Erika D.), sunku buvo tramdyti ašaras (Erika K.).
P. S. Sako, prieš Kalėdas visgi pasnigs.
Zita Bartkevičienė, lietuvių kalbos mokytoja
(1) Kristijonas Donelaitis apie tai savo ,,Metuose“ rašo.
(2) Apie tai net knyga ,,Panelės Smilos sniego jausmas“ yra sukurta.
(3) Rimanto Budrio epitetai
(4) Nenugalima jėga
(5) Rimanto Budrio metafora
(6) Sakoma, tai gali patvirtinti kiekvienas lietaus žemės žmogus, kuriam šis jausmas pasireiškia kaulų laužymu, migrena, begaliniu kalbėjimu ir nesusikalbėjimu, atstūmimu, nenoru pirkti kalėdinių dovanų ir, lyjant prieš Kalėdas, prasiveržiančiu gripu arba ūmiomis viršutinių kvėpavimo takų ligomis.