Lapkričio 15-os vakaras buvo ypatingas. Tą vakarą mūsų gimnazijos teatro mylėtojai – mokytojai ir mokiniai – vyko į teatrą „Lėlė“ žiūrėti visai nevaikiškos premjeros, Rolando Kazlo spektaklio „Ne pagal šio pasaulio madą“. Žinojome, kad Nacionalinės premijos laureatas, aktorius Rolandas Kazlas sukūrė spektaklį apie originaliosios lietuvių literatūros pradininko Kristijono Donelaičio gyvenimą jo 300-osioms gimimo metinėms paminėti. Taip pat žinojome ir tai, kad spektaklis, Rolando Kazlo žodžiais, bus tai, ko nesitiki mokytojai ir mokiniai, ypač mokiniai – tai spektaklis suaugusiesiems. Po spektaklio supratome, kodėl – įsigilinta ir atskleista tokia sunki rašytojo gyvenimo, pareigų ir atsakomybės našta, kurią pakelti galėjo tik tokia asmenybė kaip Kristijonas Donelaitis. Ir dar iš to gyvenimo „ne pagal šio pasaulio madą“ sukurti šedevrą ir palikti mums. Galbūt kai kam per sunku ir žiūrėti, matyti tiek vargo – todėl ir suaugusiems.
Aktorius ir spektaklio režisierius R.Kazlas, kuriam ir pačiam tinkama šio pasaulio mados nesivaikančio etiketė, apie būsimą spektaklį sakė: „Šiuo darbu noriu pažvelgti į Kristijoną Donelaitį ne į kaip mums visiems jau žinomą istorinę asmenybę, ne kaip į klasiką, seniai gyvenantį tik vadovėliuose ar chrestomatijose, o kaip į visada gyvą poetą, gyvenantį savo amžinus metus ir nuolat kuriantį juos, tarsi poemą. Jis ir jo kūryba – tai tarsi kažkoks sveikas pamatas mums, vis dar kalbantiems lietuviškai. Šiame spektaklyje man labiau būtų įdomus tylintis poetas, o ne rėžiantis pamokslus; labiau triūsiantis, krutantis ir šokantis, o ne stovintis sakykloje; labiau savam kieme kartu su žmona, o ne laukuose su būrais; brandinantis žodį, o ne jį užrašantis. Mano manymu, K.Donelaitis, tai – kūnas, tapęs žodžiu. Teatleidžia man tie, kurie taip nemano. Tai žmogus, paisęs žemės, dangaus ir laiko dėsnių, o ne vaikęsis trumpalaikių žmogiškų madų, kaip pavasaris ar ruduo – kiekvieną kartą lyg tas pats, tačiau visada kitoks.“
Tegu kalba kūrėjai – jeigu mokytis, tai iš jų.
Jovita Gliebutė, IV a klasės mokinė