Šis penktadienis buvo neeilinis, nes jis pasižymėjo magišku ir šiltu rytu. Nors už lango dar buvo žvarbu ir tamsu, mes pajėgėme pajusti šios dienos dvasią. Sustoję prie apšalusių langų 8 valandą ryto visuose kabinetuose visi kartu uždegėme žvakutes ir laukėme.
Laukėme tos trumpos, bet kiekvienam reikšmingos susikaupimo ir tylos minutės, kai paminėsime ir pagerbsime 1991 m. sausio 13 d žuvusius Laisvės Gynėjus: Loretą Asanavičiūtę, Virginijų Druskį, Darių Gerbutavičių, Rolandą Jankauską, Rimantą Juknevičių, Alvydą Kanapinską, Algimantą Petrą Kavoliuką, Vytautą Koncevičių, Vidą Maciulevičių, Titą Masiulį, Alvydą Matulką, Apolinarą Juozą Povilaitį, Igną Šimulionį ir Vytautą Vaitkų. Šie drąsūs, visiškai neginkluoti ir taikūs žmonės žuvo gindami Lietuvos televizijos bokštą, kurį šturmavo sovietiniai daliniai.
Paskui nuėjome su dar neužgesusiomis žvakutėmis į fojė. Čia mūsų laukė dailės mokytojas, jis sudėjo visas mūsų žvakutes į vieną kompoziciją, kuri mirgėjo ir švietė net mums jau išeinant po pamokų namo. Mūsų žvakutės tebedegė, tarytum sakydamos: „Niekas nepamiršta”. Nepamirškime šių žmonių, nes jie yra mes, o mes esame Lietuva, šalis, kuri graži ne tik kraštovaizdžiu, bet ir drąsa.
Kristina Kanevičiūtė, jaunoji žurnalistė
