Etnokultūrinio projekto ,,Šeimos istorija – mano istorija“ konkursas ir viliojo, ir gąsdino, nes skatino ,,pasiknaisioti“ po giminės praeitį. O mums, smalsiems septintokams, įdomesnė dabartis. Tačiau mes nebūtume mes, jei nerastume ko nors įdomaus: juk šalia turime mus mylinčią močiutę Aldoną Matulevičienę, dar menančią tuos senus laikus.
Vieną vakarą ant stalo atsirado Karpičių giminės genealogijos medis (tokia močiutės mergautinė pavardė). Viskas nuo to ir prasidėjo. Mama Gražina Matulevičienė paėmė popieriaus lapą ir užrašė meilės ir vilties istoriją, pasakojančią apie mūsų prosenelį Juozą Karpičių, patyrusį Sibiro tremtį. Taip vakaras tapo įdomus, sužinojome tai, apie ką kažkaip buvo nutylėta, nekalbama. Močiutė parodė ir senas nuotraukas, ant vienos užrašyta: ,,Tik laukite manęs, aš sugrįšiu iš Sibiro.“ Taip ir sugrįžo mums prosenelio istorija.
Šią istoriją per lietuvių kalbos pamoką pristatėme savo bendraklasiams ir lietuvių kalbos mokytojai V. Patinskienei, o vėliau ta istorija nukeliavo į respublikinį etnokultūrinių projektų konkursą „Šeimos istorija – mano istorija“. Darbų daug (šimtas keturiasdešimt keturi), juos vertino Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugija, bet mums vis dėlto atiteko antroji vieta.
Džiaugėmės, nes baigiamoji etnokultūrinio projekto šventė, vykusi rugsėjo 27 dieną Vilniuje, rudeniškai pasipuošęs Bernardinų sodas bei ekskursija į Arkikatedros požemius tarsi bylojo, kad tautos istorija glaudžiai susijusi su mažytėmis šeimos istorijomis. Tik jos padaro tą istoriją tikrą ir labai artimą.
Evaldas Matulevičius, Romualdas Matulevičius, 7 a klasės mokiniai
no images were found
Broliai šaunuoliai 🙂