Laura Mackevič, Ib
Henry David Thoreau, ,,Voldenas, arba gyvenimas miške“ (1854)
Henry David Thoreau (Henris Deividas Toro) 1845 m. liepos 4 d. paliko Konkordą ir išėjo gyventi į mišką prie Voldeno tvenkinio. Tad knyga ,,Voldenas, arba gyvenimas miške“ – tai paties rašytojo atsiminimai, tapę klasika, bet iki šiol aktualūs.
Miške, prie tvenkinio, rašytojas praleido dvejus metus ir du mėnesius. Jis pasirinko paprastą gyvenimą gamtoje: be pirkimo – pardavimo, be beprasmio darbo, tik su gamta, knyga ir savo mintimis. Knygoje kruopščiai aprašomas gyvenimas prie tvenkinio: pradedant išlaidomis, nameliu, maistu ir baigiant smulkiausiomis Voldeno gamtos detalėmis: tvenkiniu, paukščių giesmėmis, žuvimis, žvėrimis, augalais, gamtos ritmais. Knygoje atsiskleidžia rašytojo požiūris į civilizaciją, visuomenę ir žmogų.
Iš tiesų sunkiai prisiverčiau perskaityti šią knygą, tačiau dabar nesigailiu ją įveikusi. Ši knyga ne tik man atvėrė akis, tačiau taip pat leido pasisemti įkvepiančių minčių, pavyzdžiui: ,,Išaušta tiktai tas rytas, kuriam mes patys pabundame.“ Beje, pasak Rolando Pavilionio, yra daugybė knygų, kurias reikia perskaityti, ir yra tik kelios, kurias būtina perskaityti. Tokia ir yra Henry David Thoreau ,,Voldenas, arba gyvenimas miške“.
Gabrielė Lizunaitė, Ib
Honoré de Balzac (Onorė de Balzakas), ,,Šagrenės oda“
Šiame romane yra rašoma apie jauno vyro Rafaelio gyvenimą ir jo pokyčius priėmus tam tikrus sprendimus.
Rafaelis, netekęs paskutiniųjų savo pinigų, ketino nusižudyti. Tačiau jį sulaikė Paryžiaus krautuvės savininkas ir pakvietė jaunuolį vidun. Pamatęs daugybę naudingų dalykų, Rafaelis pastebėjo šagrenės odą ir ją įsigijo. Paaiškėjo, kad nenaudinga laukinio asilo oda, vadinama šagrene, trauksis su kiekvienu išpildytu jo noru. Kai jos nebeliks, savininką ištiks mirtis.
Anksčiau gyvenęs audringai, Rafaelis pradėjo gyventi nuobodų, pilką gyvenimą, nes oda tikrai traukėsi ir trumpino jo gyvenimą – jaunuolis stengėsi nieko nenorėti, netrokšti. Toks gyvenimas tęsėsi tol, kol Rafaelis sutiko Poliną, savo ankstesnio gyvenimo moterį. Jie pradėjo dažniau matytis ir įsimylėję susituokė, o šagrenės oda buvo išmesta, kad neapkartintų gyvenimo.
Kad ir kaip tą nelemtą odą vyriškis stengėsi pamiršti, ji vis tiek grįžo į jo rankas. Pamatęs, kaip ši sumažėjo, jis kreipėsi pagalbos į mokslininkus, bet šie niekaip negalėjo padėti. Trokšdamas kuo ilgiau gyventi, Rafaelis išvyko į sanatoriją, o vėliau ir į kalnus, kur liko gyventi. Supratęs, kad žmonės jo gaili ir su juo elgiasi kaip su tuo, kuris greitai mirs, vyriškis grįžo į savo namus trokšdamas apkabinti mylimąją. Išpildęs savo norą, Rafaelis mirė ant Polinos rankų.
Manau, kad šiame romane Rafaelis vaizduoja žmogų, o Polina – tyriausius ir nuostabiausius žmogaus jausmus. Nors pagrindinis veikėjas ir bandė pelnyti visuomenės dėmesį ir meilę save alindamas, jam nepasisekė. O kai nuo jos nusisuko, ėmė gauti viską, ko troško. Viskas apsivertė aukštyn kojomis patyrus meilę, laimę ir geismą. Galiausiai šie jausmai veikėją ir pražudė. Skaitydama šį romaną susimąsčiau apie žmogaus gyvenimą ir visuomenę.
Dorota Vitkauskaitė, Ib
Balys Sruoga, ,,Dievų miškas“ (1957)
Apie šią knygą žinojau seniai. Nuo to laiko, kai peržvelgiau pusseserės užklasinių skaitinių sąsiuvinį, norėjau ją perskaityti. Knyga man pasirodė įdomi, verta istorija besidominčiųjų dėmesio.
Kai pagaliau šį kūrinį paėmiau iš bibliotekos ir perskaičiau, negalėjau patikėti, kad koncentracijos lageriuose iš kalinių šitaip tyčiojosi ir juos kankino. Sužinojau, kad žmonės, atvežti į tą kalėjimą, mirdavo ne iš karto (išskyrus žudymo lageriuose), o dar turėdavo kęsti sunkias gyvenimo sąlygas ir priverstinį darbą miške bei fabrikuose bet kokiu oru, nesvarbu, ar sninga, ar lyja, ar šviečia saulė.
Tačiau mane nustebino paties rašytojo Balio Sruogos ištvermingumas ir sugebėjimas sarkastiškai žvelgti į mirtį bei kančią. Jis sugebėjo kentėti oriai ir nepasiduoti visiškam sužvėrėjimui.
Rekomenduoju perskaityti visiems, kas domisi lietuvių autorių prisiminimais (memuarine literatūra), Antrojo pasaulinio karo koncentracijos siaubais ir nepaprasta žmogaus ištverme.
Žaneta Karpič, Ib
Ray Bradbury (Rėjus Bredberis), ,,Pienių vynas“ (1964)
Šioje knygoje paprastai ir jautriai pasakojama apie vaikystę ir senatvę, laimingą gyvenimą ir mirtį.
Daglas Spoldingas jau dvyliktąją savo gyvenimo vasarą gyvena mažame Ilinojaus valstijos Grintauno miestelyje. Ši vasara nepaprasta – pilna stebuklingų ir baisių įvykių, lydinčių Daglą kiekvieną vasaros dieną. Jis visus įvykius, atradimus ir savo mintis užsirašo į sąsiuvinį. Tačiau vieną dieną veikėjas supranta, kad kiekvienas gyvas žmogus miršta: vieną dieną žmogus gali džiaugtis, vaikščioti, kalbėti, liūdėti, o kitą dieną mirti ir daugiau nepatirti šių nuostabių dalykų. Šis suvokimas veikėją skatina nuveikti kur kas daugiau.
Daglo Speldingo šeimos ritualu yra tapęs pienių, skirtų vynui gaminti, skynimas ir kiti kasdieniški bei nuostabūs dalykai, kurių kupinas veikėjo gyvenimas. Šio berniuko išgyvenimai persmelkia šį romaną nepakartojama stebuklo laukimo nuotaika. Pienių vynas šioje knygoje yra ne tik gėrimas, bet kartu ir metafora, atskleidžianti įgyjamos patirties saldumą ir kartumą, reiškiantį vargus, liūdesį ir nusivylimą.
Romanas man patiko, nes pasižymėjo skaidrumu, lengvumu ir poetiškumu. Kviečiu paskaityti ir paragauti to keisto gėrimo.
Kalbasi mokytoja Zita Bartkevičienė ir mokinė Simona Piatkovskaja, IIa
Nomedos Marčėnaitės knyga ,,Lėlė“ (2011)
Apie ,,Lėlę“ ir vaikystės patyrimus
Zita Bartkevičienė: Kadaise turėjau lėlių. Jų vaizdas iki šiol sudilgo. Viena buvo aukšta plastmasinė lėlė, languotomis kelnėmis, ruda palaidinuke ir nupjauta nosimi… Kita – luoša gražuolė, klijuotais baltais plaukais, galiausiai atsidūrusi krosnyje. Nebylūs praeities priekaištai – mano bejėgiškumo ir nevilties ženklai, žymintys neatitaisomą žalą ir pirmuosius praradimus. Galbūt šie senų laikų ,,spygliai“ ir paskatino mane atidžiai sekti Nomedos Marčėnaitės knygos ,,Lėlė“, leidyklos ,,Tyto alba“ išleistos 2011, kelią. Kelis mėnesius peržvelgdavau anotacijas, knygyne tyrinėjau viršelį. Net pasižadėjau nusipirkti arba nupirkti kam nors dovanų. Ir štai ,,Knygų rinkimų 2012“ akcija brukte įbruko šią knygą man į rankas.
Simona Piatkovskaja: Aš savo lėles paveldėjau iš mamos ir tetos. Žinoma, turėjau ir savų, būtinai tamsiaplaukių, tokių kaip aš pati. Su drauge daugiabučio koridoriuje sukurdavome tikrą lėlių pasaulį, į kurį įsileisdavome tik baldus lėlėms vis pagaminantį draugės brolį. Turėjome atskirus kambarius – ištisus lėlių namus. Visos lėlės buvo dainininkės. Nežinau, kodėl. Ir vis kažkodėl svajojau apie baiby born’ą…
Nomedos Marčėnaitės knyga, įduota bibliotekininkės, man buvo tikra staigmena, privertusi nusileisti į vaikystę ir kartu su mergaite patirti visus įvykius.
Z. B.: Pirmiausia ši knyga prabyla vaizdu. Dailininkės keramikės iliustracijos žymi knygos leitmotyvą – vaizduotė pratęsia ir papildo tikrovę, o dar tiksliau – vaizduotė atgaivina tikrovę. Iš pirmo žvilgsnio primityvūs vaikų piešiniai keičiami vaikiškomis fotografuotomis ir pieštomis istorijomis įtraukia ne mažiau nei knygos siužetas. Mirusio žmogaus rakandai (,,močiutės senelis jau numirė, o kitiems tie dalykai nereikalingi.“), iš senelės skrynios išimti ar palėpėje rasti daiktai – visa talentingos dailininkės prikeliama naujam gyvenimui ir netikėtai atskleidžiama knygos skaitytojui. Man šie daiktai pažįstami ir atpažįstami – jie iš to pasaulio, kurį ir aš dar spėjau pamatyti viešėdama kaime pas senelę, tetas. Įdomūs, netikėtai pamatyti daiktai primena mūsų gyvenimą – tiek daug čia sumaišties ir nereikalingumo.
S. P.: Iliustracijos prikaustė mano dėmesį nuo knygos pradžios iki pabaigos. Knyga labai graži. Atidžiai tyriau kiekvieną iliustracijos detalę. Nebuvau mačiusi tokių nėrinių ir siuvinių. Norisi ir pačiai pabandyti ką nors panašaus padaryti.
Pastebėjau, kad knygos veikėjos veidas vis švelnėjo, o lūpų kampučiai pabaigoje pakilo aukštyn. Dar nespėjusi perskaityti knygos supratau, kad lėlė pakeis mergaitės pasaulį. Ir dar drugeliai – jie iš tiesų panašūs į gėles. Iš kaip aš anksčiau to nebuvau pastebėjusi. Dailininkė Nomeda Marčėnaitė labai atidžiai įsižiūri į aplinką.
Z. B.: Tiesą sakant, tik dabar, bandant aptarti knygos vaizdumą, darosi aišku, kodėl lėlė yra ar atrodo tikresnė už mergaitę – juk ji savotiškai brandina, augina mergaitę, pratina ją prie gyvenimo, kuris, kaip ir kaime gyvenanti veikėjos močiutė, ,,dvelkė nepažįstamu kvapu“. Man knyga ,,Lėlė“ yra savęs radimo istorija.
S. P.: Galvoju, kad ,,Lėlė“ yra istorija apie mažą mergaitę, kuri su savo drauge lėle patiria įvairiausių nuotykių, įspūdžių. O kartu tai įspūdingas pasakojimas apie lėlytės gyvenimo istoriją, apie jos kančias, patirtas palėpėje, ir mergaitės meilę jai. Kaip nenuorama mergaitė lėlei stengėsi pritaikyti tinkamiausią kūną, pamestą dar karo laikais.
Z. B.: Simona, gražiai užkabinai – pasakojimas iš tiesų dvipusis. Prasmingą, gerą knygą galima skaityti įvairiai. Nereikia net sudėtingos technikos. Rašytoja tiesiog įdomiai ir teisingai kuria mergaitės istoriją – lėlės istorija kuriasi, ryškėja savaime. Visoms lėlėms norėtųsi palinkėti kantriai laukti palėpėje ir galiausiai sulaukti savo mergaitės.
S. P.: O kaip viskas prasidėjo? Mergaitė beveik kas dieną keitė vardus, nemėgo žaisti lėlėmis, jai labiau patiko kitokie žaidimai – tikrinti skylutes sienoje, piešti. Statydama namą mergaitė ieškojo reikiamų daiktų ir išvydo šią apleistą lėlę, be kūno, purviną, pamestą palėpėje, ten, kur buvo daug senų knygų, nereikalingų žaislų, išmėtytų skarmalų, senų drabužių, taip pat indų, darbo įrankių ir visokių kitų nereikalingų dalykų. Žinoma, ten buvo šalta, baugu, pilna voratinklių ir pelių. Mergaitei ten patiko, nors juoda tamsa rėžė akis ir baugus lentų krebždesys cypė ausyse. Jos drąsa ir pasiryžimas įveikė visas kliūtis, ir, nors ji tuo metu ieškojo kitų daiktų, tai buvo ne veltui. Juk radus lėlę mergaitės gyvenimas pasikeitė.
Z. B.: Iš tikrųjų mergaitė rado. Neatsitiktinai Nomeda Marčėnaitė pradžioje ir rašo, kad ,,vakare užmigdavo viena mergaitė, o iš ryto prabusdavo jau kita“ – dar neradusi, netapusi. Man tai panašu į žaidimą ,,Atspėk, kas esu“. Tik mergaitė dar nė nežinojo, kas esanti. Manė, kad Airija ar Pelargonija…
Tad iš pradžių ji rado kaimą, kaime gyvenančią senelę, vėliau rado sodybos kiemą, pilną niekam nereikalingų, bet senelį menančių rakandų. Manau, rado ir senelį. Paskui atrado slaptas, senelės neužeinamas vietas už kluono prie vyšnios. Tada mergaitė rado mintį – pasistatyti savo, tik sau priklausantį namą. Toje vietoje jau atrado senelio ožį, tapusį būsimo namo konstrukcija. O tada jau prasidėjo ieškojimai: ,,Močiute, duok man didelį užtiesalą.“ Lyg iš pasakos atskambantis senelės atsakas: ,,Žinai ką, lipk tu ant aukšto, o ten paieškok skrynios.“ O palėpėje jau vėrėsi stebuklai: ,,Kaip pavydžiu jai tos kelionės po seną pastogę, kurioje gyvena tai, ko niekam nebereikia, bet ir išmesti niekas nesiryžta“,- išmintingai įsiterpia knygos pasakotoja. Manau, tai jau tikra ,,daikteliavimo“, anot A. Lindgren Pepės, aistra. Ir galiausiai atradimas – mergaitė randa lėlę: ,,Abi žiūrėjo plačiai atmerkusios akis ir bandė perprasti, ką kita jaučia ir ko nori“.
S. P.: Ji susirado geriausią draugę ir kartu su ja stengėsi linksmai praleisti nuobodžias dienas kaime. Kai grįžus mamai mergaitė grįžta namo į miestą, gimtadienio proga gauna naują, nuostabiai lėlei tinkantį kūną, kurio taip trūko ir kuris akimirksniu buvo pritvirtintas prie lėlės galvos.
Z. B.: Mergaitė neatsitiktinai taip stipriai susidraugauja su bekūne lėle – ir pati panašiai jaučiasi mamai išvykus į Airiją: ,,Aš neturiu mamos, o tu pametei savo kūną. <…> Mes abi vienišos.“ Drąsindama lėlę, pasijutusi reikalinga mergaitė ir pradeda bręsti, tvirtėti. O lėlės kūno paieškos – tai jau vaizduotės žaidimai ir visa lėlės istorija, perpinta žmonių gyvenimo vingių. Pasirodo, porcelianinė rankų darbo lėlė yra prosenelės vaikystės draugės, išvežtos į Sibirą, lėlė. Tad beieškodama lėlės kūno, mergaitė ima domėtis senele. O senelės pasaulis ne iki galo pažinus, nes jame ir bažnyčia su daugybe garsų, trikdančių mergaitę, ir šieno laukas, ir šiaudinė Katrė, ir kapinės su blunkančiais mirusių žmonių veidais. Ir vėlgi atradimas – Lėlės vaikystės draugė, prosenelė. Įgijusi istoriją lėlė mergaitei tampa Lėle, prisilietusi prie praeities pati mergaitė bręsta ir tvirtėja.
S. P.: Man atrodo, kad susidraugavusi su Lėle mergaitė pamato kaimo pasaulį. Stebi augančius obuolius, apžiūrinėja negyvus vabalus, laidoja negyvą strazdelį. Ji gyvena nenuobodžiaudama. Be to, vis ieško kūno (lėlė – meškiukas man ypač patiko) ir laukia grįžtančios mamos.
Z. B.: Prasminga ,,Lėlės“ pabaiga: ir mergaitė, ir jos Lėlė – abi šventė gimimo ir savęs suradimo dieną. Lėlė sulaukė draugės ir kūno, o mergaitė surado save ir galiausiai sutapo su savo vardu. Beje, Lėlė tarsi išsirinko vardą – Matilda. ,,Lėlių yra daugybė. Kaip ir mergaičių, berniukų, mamų, tėčių ir net močiučių. Jie visi turi turėti vardus ir gimtadienį.“
S. P.: Manau, rašytoja šioje knygoje papasakoja apie savo vaikystę, kuri yra tikrai nenuobodi, pilna įvairiausių įspūdžių. Mano nuomone, Nomeda Marčėnaitė rašydama šią knygą siekė, kad visi ją skaitantys vaikai ir suaugusieji prisimintų savo vaikystę ir gerai pamąstytų. O jei dar nepatyrė tokių nuotykių ir žygių, kokius patyrė Mergaitė, dar ne vėlu viską pradėti ir pradžių. ,,Juk sakiau, viskas visada vis tiek būna gerai“.
Z. B.: Man atrodo, kad Nomeda Marčėnaitė savo knygoje atsigręžė į jau nepaprastą kasdienybę, kurioje nėra jokios magijos, burtų, virtualių žaidimų ir kur viskas priklauso tik nuo vaizduotės. Man ši knyga apie bendravimą be kliūčių (turiu omenyje kompiuterius ir telefonus) ir savęs radimą. Žinoma, kad tai įvyksta vaikystėje. Linkėčiau, kad kiekviena mergaitė rastų savo Lėlę.
Taigi skaitydama šią skaidrią šviesią knygą aš ne tik kantriai laukiau, kada lėlė įgis kūną ir vardą, o mergaitė suaugs su savo vardu, bet ir gavau tikrą dovaną (ačiū bibliotekininkei Galinai).