Lapkričio 16 d., penktadienį, ištįsusiais nuo visos savaitės darbų veidais mokytojai ir mokiniai galėjo atsigauti ir smagiai praleisti laiką, nes laukė kelionė į spektaklį Oskaro Koršunovo teatre ,, Romeo ir Džuljeta ‘‘. Pagaliau! Autobuse šurmulys, pašnekesiai, muzika – viskas kaip visuomet, kai vykstame į ilgai lauktą teatrą. O aš įsitaisau patogiai, užsidedu ausines ir pasineriu į savo pasaulį. Mąstau apie būsimą spektaklį, ko tikėtis iš jo, ir kaskart pasitikrinu, ar pasiėmiau bilietą.
Mano pasaulis sustojo, kai privažiavome Oskaro Koršunovo teatrą. Pasidėjau ausines ir nutipenau link teatro durų. Mintys sukosi tik apie spektaklį, ar bus įdomu. Įžengus pro duris atrodė, kad spektaklis ne šiandien arba jis iš viso neegzistuoja, patalpa buvo visai tuščia. Atsikvėpiau pamačiusi plūste plūstančius žmones. Net keista džiaugtis, kad yra tiek žmonių, paprastai aš nemėgstu, kai jų būna tiek daug. Visi nekantriai laukėme prie pagrindinių durų. Galiausiai durys atsidarė, žmonės lėkė viens per kitą, lyg koks karas būtų prasidėjęs. Dabar galiu pasakyti: nenuostabu, kodėl šis spektaklis yra taip giriamas. Ir ne veltui čia Oskaro Koršunovo teatras.
Šviesoms pradėjus gesti, aktoriai jau stovėjo scenoje pasiruošę mus nustebinti. Spektaklis prasidėjo. Visas veiksmas vyksta virtuvėje, ryškėja Montekių ir Kapulečių nesantaika. Peiliai, šaukštai, šakutės netikėtai virsta veikėjų rankose ginklais, laidotuvių puokštėmis. Neapykantoje gimsta meilė ir ji sujaukia visą veikėjų likimą iki pat mirties. Miršta Romeo draugas Merkucijus ir Džuljetos pusbrolis Tebaldas. Pranciškonas Lorencas laiku nepraneša Romeo apie apgaulingą Džuljetos mirtį, todėl iš sielvarto Romeo nusižudo. Už meilę! – sako jis ir jo veidas pabąla, jis miršta. Visa skaityta, matyta, bet ne taip, kai juokas keičia rimtą mintį, o veiksmo vingiai netikėti ir dinamiški.
Aktoriai buvo nuostabūs, ypač Dainius Kazlauskas, suvaidinęs Merkucijų. Atrodė, kad jis atiduoda mums visą save.
Daug daug juokėmės, nes tai V. Šekspyras, o jo nuobodumu niekaip neapkaltinsi. Daug juokėmės, nors „Romeo ir Džuljeta“ – tragedija. Režisierius aiškiai parodė, kad visa, išskyrus meilę, yra tiesiog juokinga. Todėl daug juokėmės, kad ir kaip keista bebūtų.
Spektaklis palieka didelį įspūdį ir dar padidina teatro trauką.
Kristina Kanevičiūtė, I a kl. mokinė, jaunoji žurnalistė
Nereikia į humoristines scenas žiūrėti per daug skeptiškai, o ypač galvoti, kad jos netinka, gal net paniekina „tokią didingą” Romeo ir Džiuljetos istoriją. Teatras yra režisieriaus interpretacija ir improvizacija. Plius, vadinamosios nešvankybės – Koršunovo stilius. Į jo spektaklį važiuojant reikia to tikėtis 😉
Nemanau, kad Koršunovo humoras gadino pačią istoriją. Priešingai, šalia perdėtai nešvankaus suaugusiųjų pasaulio Romeo ir Džiuljetos – dar vaikų – meilės istorija atrodė dar tyresnė ir gražesnė 🙂
Julija, visi žinome, kad „Romeo ir Džuljeta” – tragedija:) Vadinasi, tragiška, kad juokiamės, nors reikia verkt, kad gyvenimas praeina virtuvėje, kad tikros meilės taip maža šiame pasauly… Manau, O. Koršunovas tai puikiai atskleidė. Tai kas Tau nepatiko? Nors prisipažinsiu, truputį pasigailėjau, veždamasi jaunesnius kaip vienuoliktokai. Tai kitąkart nesiprašykit ir marš TV žiūrėt.
Dėl spektaklio – džiugu, kad Tau patiko 🙂 bet pasakysiu savo nuomonę – ten tragedija. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Prasčiausias kada matytas mano spektaklis. Nors, žinoma, čia skonio reikalas. ;))
P.S. Labai šviesus straipsnis. ;))