Tiems, kurie buvo...
Buvo kaip sodai, giria, beržynai šiaurėj
ankstyvą pavasarį, sniegui tirpstant. <...>
Buvo žingsniai ir juokas, ir saulėn pakeltos akys.
Henrikas Nagys, „Dedikacija“
Lapkričio 1-ąją minime Visų Šventųjų dieną, o lapkričio 2-ąją – Vėlines. Tai mirusiųjų atminimo ir pagerbimo diena, laikas, kai prisimename išėjusius artimuosius, lankome jų kapus, uždegame žvakutes ir mintimis susitinkame su tais, kurie buvo.
Vėlinių tradicijos Lietuvoje siekia senovę. Su jomis siejamos ir senosios Ilgių apeigos. Mūsų protėviai tikėjo, kad po mirties žmogaus vėlė atsiskiria nuo kūno, tačiau nenutraukia ryšių su gyvaisiais. Manyta, kad vėlės sugrįžta aplankyti savo namų ir artimųjų, ypač vėlyvą rudenį, kai gamta rimsta ir ruošiasi žiemai. Neatsitiktinai lapkritis senovėje vadintas vėlių mėnesiu.
Senovėje per Vėlines mirusiesiems būdavo rengiamos vaišės, o kapinėse paliekama maisto, tikint, kad vėlės sugrįžta pasivaišinti. Bėgant laikui, įsitvirtino tradicija ant kapų degti žvakes. Ugniai buvo teikiama ypatinga reikšmė – ji simbolizavo ryšį tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, šviesą, šilumą ir atminimą.
Šiandien Vėlinės mums primena ne tik senąsias tradicijas, bet ir svarbias žmogiškąsias vertybes – pagarbą, dėkingumą, meilę ir atminties išsaugojimą.
Šią susikaupimo ir rimties dieną su ypatinga pagarba prisimename Anapilin išėjusius mūsų gimnazijos mokytojus, mokinius, darbuotojus – visus, kurie buvo mūsų bendruomenės dalis, kurie mokėsi, mokė kitus, dalijosi svajonėmis, džiaugsmais ir paliko savo pėdsaką gimnazijos istorijoje. Su šiluma prisimename ir išėjusius tėvus, senelius, globėjus, rūpintojus, kurių meilė, rūpestis ir palaikymas taip pat buvo svarbi mūsų gimnazijos bendruomenės gyvenimo dalis.
Tegul Vėlinių žvakių šviesa būna mūsų dėkingumo ir pagarbos ženklas, o šilti prisiminimai saugo išėjusiųjų atminimą. Nes tie, kurie buvo, išlieka mūsų atmintyje.
Rūdiškių gimnazijos administracija
Ginos Bogdanės nuotrauka