Vėlinės – visų mirusiųjų pagerbimo šventė. Gyvieji aplanko mirusiuosius kapuose, uždega žvakutes, manoma, kad mirusieji taip pat ateina pas gyvuosius. Vėlines lietuviai šventė nuo senovės. Tai dar pagoniška šventė. Seni žmonės pasakoja, kad anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių, kaip šiais laikais. Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvęs paprotys ruošti kapinėse ar namuose vaišes, kviesti į jas savo mirusiuosius. Pavakarieniavus pačiose kapinėse, jose būdavo paliekama maisto vėlėms. Kartais kapai būdavo palaistomi medumi ir vynu. Vėliau ypatinga reikšmė priskirta ugniai. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės. Degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiaisiais. Meilės ir mirties dvikovą Nacionalinio dramos teatro scenoje stebėjome ir mes, IIIa klasės mokiniai, įsijausdami į Oskaro Koršunovo spektaklio,, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“scenas. V.Šekspyro tragedijoje„ Romeo ir Džuljeta” paprasta meilė dramatiškomis aplinkybėmis įgauna aukščiausią tragizmo skambesį, čia meilė gimsta iš neapykantos, kad ją nugalėtų. Meilė panaikina skirtumus. Ji vienintelė parodo, jog iš esmės tarp klanų nėra jokio konflikto. Meilė sukuria laisvę, o laisvėje nėra priešybių. Deja, Romeo ir Džuljeta laisvę atranda tiktai mirtyje. Paaukota laisvė sunaikina ne tik modernybę, kurią lemia vaikai, bet ir tėvų taip puoselėjimą tradiciją. Įstabi ir graudi istorija skatina atrasti tikrąsias vertybes, moko džiaugtis gyvenimu, tikru menu, atgyjančiu teatrų scenose.
Odeta Aliukonytė, IIIa klasės mokinė
