Nuo pat gražiosios akimirkos, kai Rūdiškių mokykla tapo gimnazija, prasidėjo ir naujos tradicijos istorija – 1-okų krikštynos. Priėmimas į gimnaziją, tapimas visaverčiu (tiek fiziškai, tiek ir dvasiškai) jos nariu yra labai svarbūs veiksniai kiekvienam. Šįkart jau trečioji „mažylių“ karta įveikė visus išbandymus.
Kaip ir visos istorijos, ši prasidėjo visai nekaltai. Juk teletabiai nesikandžioja, peliukas Mikis nepuola, o Princesė visad būna gera ir nuoširdi. Deja, tai buvo tik apgaulingas kvietimas atvykti ir pailsėti. Nors mes, antrokai, nuoširdžiai siuvome kostiumus ir sukneles, bet nespėjome jų pasisiūti tiek, kiek reikia. Tad griebėmės idėjos, kuri, pasirodo, visai neatitiko to, ką žadėjome.
Surinkti į vieną būrį pirmokai atsidūrė kareivinėse. Piktas dėdė generolas, rikiuojantis visus po du; eiliniai, rišantys akis bei rankas, „visažistai“, dedantys žalius antspaudus ant žandų. Juk tikrą kareivį reikia atskirti! Ak, ne. Palaukit. Visų pirma, reikia juo tapti.
Puikiai pažįstamas mokyklos koridorius tamsoje nėra labai mielas. Ypač kai kaži kas šaukia: „Tūpt!“ O kas, jei nenori? Na, nieko, tik tuomet į tave lekia bomba. Skauda? Žinoma, kad ne. Bet tik kelnės tuomet sausos, deja, nelieka. Ir niekas dėl to nekaltas. EILINIAI TURI KLAUSYTI GENEROLO.
Mes, antrokai, jau šiek tiek susipažinę su karinėmis subtilybėmis, žinome, jog maistas ne visada yra toks, kokio nori. Be to, juk reikia grūdintis! Tad pirmokai neatsisakė nei imbiero, nei cinamono. Net su mielu noru svogūnus smulkino. Kas per karys, jeigu dar ir bulvių lupt nemoka?
Žygiavimas irgi nebuvo pamirštas. Iš pradžių pasirodėme mes – tikrieji kareiviai (na, kad jaunimas pasimokytų). Po to ir jų eilė atėjo. Smagu žiūrėti, kaip jiems nepavyksta, ir dar smagiau mėgautis, kai visi „krikštijamieji“ draugiškai daro atsispaudimus. Visgi už žioplumą baudžiama rimtai šiais laikais.
Ranką prie širdies pridėję naujieji gimnazistai prisiekė ir dvejetus slėpti, ir taisyklių laikytis, ir mokytojus mylėti, ir saugoti visas jiems patikėtas paslaptis. Kiekvienas didžiai iškelta galva ant priesaikos piršto antspaudą uždėjo. Dėl viso pikto, kad primiršusiems galėtumėme priminti: „Juk prisiekei…“
Nuostabų krikštynų renginį vainikavo eliksyras. Nebuvo ten jokių nuodų! Tik skanus ir gaivus gėrimas. Juk už triūsą atsilyginama, ypač kareiviams.
Ir himnas šįkart kitaip skambėjo. Gal, drįsiu teigti, patriotiškiau. Tas mažas pašventinimas yra didelis žingsnis kiekvieno naujojo gimnazisto gyvenime. Šaunesnės akimirkos nė nesitikėjom. Prieš akis – išrikiuotas naujas gimnazistų būrys, pasiruošęs žygiuoti į pergales ir naujus pasiekimus.
Mes, krikštatėviai, džiaugiamės, jog tokie štai šaunūs mūsų kareivėliai. Linkime jiems ištvermės, sėkmės ir daug ryžto! Ir nepamirškit mūsų, krikštavaikiai, prireikus visad būsime šalia.
Būrio vadė Julija Božičko, II b kl.