Vadovaudamiesi posakiu „Geriau kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti”, apniukusį rugsėjo 19 dienos rytą palikome įprastas klases ir nutarėme mokytis kitaip. „Kitaip” – tai ne tik žiūrėti ir klausytis, bet ir liesti, uostyti, ragauti. Taigi mes buvome pasirengę grįžti praeitin, sužinoti senolių duonos kepimo bei žvakių liejimo paslaptis.
Į edukacines pamokas išsiruošė nemažas būrys 5 a, 6 a, 6 b kl. mokinių. Vykome į Marcinkonių kaime esančią etnografinę Rūtos Sakalienės kaimo turizmo sodybą. Mokinius lydėjo lietuvių kalbos mokytojos O. Šimonienė, D. Daukševičienė, tikybos mokytoja R. Vaškevičienė.
Atvykus traukiniui, patogiai įsitaisėme ir leidomės naujo pažinimo link. Laikas bevažiuojant neprailgo. Vieni traukinyje pusryčiavo, kiti žaidė įvairius žaidimus. Patikėkite, kelionės metu tikrai nenuobodžiavome.
Atvykę į Marcinkonis, susiskirstėme į dvi grupes – vieni mokiniai nutarė mokytis žvakių liejimo meno, kiti – duonos kepimo paslapčių. Marcinkonių etnografiniame muziejuje žvakių liejimo įgūdžių mokinius mokė Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos kultūros paveldo skyriaus vyr. specialistas Jonas Bajoriūnas.
Besilydant vaškui J. Bajoriūnas pasakojo apie žvakių liejimą, apie dzūkų amatus, tradicijas. Netrukus kiekvienas mokinys paeiliui sėdo prie dviejų lankų, skirtų žvakėms lieti, ir jas „augino“. Žinoma, tai iš karto padaryti buvo keblu, tačiau visi mokėsi. Įsidrąsinę mokiniai nė nepajautė, jog visas darbelis prailgo… net 3 valandas. Būta kiek ir atokvėpio, kurio metu šeimininkas mokiniams surengė konkursą, kad išsiaiškintų, kas kiek nutuokia apie dzūkų amatus, tradicijas, papročius.
Tuo tarpu kitų mokinukų taip pat jau laukė gražiai dzūkiškai kalbanti sodybos šeimininkė Rūta. Ji buvo iškūrenusi karštą duonkepę krosnį, duonkubilyje buvo užmaišyta natūraliai subrandinta naminė duona. Susėdę prie karščiu alsuojančios krosnies, išgirdome pasakojimą apie sunkų duonelės kelią. Turėjome galimybę patys suformuoti duonos kepalėlius, jiems šnabždėjome gražiausius žodžius. Kol duona kepė, klausėmės sodybos šeimininkės pasakojimų apie mūsų protėvių gyvenimą, duonos kepimo papročius.
Mokiniai pirmą kartą girdėjo neįprastus įrankių pavadinimus, taip pat stebėjo duonos kepimo procesą. Beklausydami pasakojimų visi išalko, tačiau neteko sėdėti tuščiais pilvais – šeimininkė pavaišino jau anksčiau iškepta duona ir labai skania žolelių arbata. Arbata buvo tokia skani, jog daugelis vis prašė pakartoti.
Padėkoję R. Sakalienei ir J. Bajoriūnui už nuostabias edukacines programas, painiais miško takeliais patraukėme Marcinkonių geležinkelio stoties link. Galvodami apie lietuviškų tradicijų puoselėjimą, lietuviško paveldo išsaugojimą, kupini įspūdžių grįžome į namus.
Daiva Daukševičienė,
lietuvių kalbos mokytoja
no images were found