Adventas (lot. adventus – „atėjimas“) arba leliumai – krikščionių religijoje laikotarpis, pažymintis laiką iki Jėzaus gimimo. Tuo metu krikščionys prisimena kūdikėlio Jėzaus gimimo datą ir simboliškai įprasmina antrąjį Jėzaus Kristaus atėjimą. Katalikybėje, stačiatikybėje adventas trunka keturias savaites arba 40 dienų. Tai krikščionių tikinčiųjų susikaupimo ir apmąstymų metas prieš Kalėdas.
Rūdiškių gimnazijos pradinukai kartu su tėvais švenčia adventą, papuošę namus adventiniais vainikais. Tai gražus tradicijos, kuri atėjo iš Vokietijos XIX a., puoselėjimas. Advento vainikas pirmiausiai buvo paplitęs Mažojoje Lietuvoje, Klaipėdos krašte. Vainikai buvo mažiau puošnūs, nupinti iš karklų vytelių. Iš vytelių pasigamintas ratas buvo apsukamas jaunomis eglišakėmis, pridedant rūtų šakelių, kankorėžių, samanų, džiovintų vaisių, viduje pastatant keturias žvakes. Vėlyvesne tradicija tapo ant laukujų durų užkabinti nedidelį vainiką iš pušies šakelių. Toks advento vainikėlis buvo puošiamas raudonu kaspinu ir varpeliu. Kūčių vakarą advento vainikus sudegindavo ir įžiebdavo žvakutes ant eglutės.
Keturios žvakės žymi keturis advento sekmadienius. Trys violetinės žvakės reiškia maldą, atgailą ir pasninką, kurie praktikuojami per adventą ir gavėnią. Su pažadėto Išganytojo lūkesčiu mes laukiame savo tamsoje: kaip žmonija laukė iki Kristaus gimimo ir kaip mes visi nekantraudami laukiame Jo pažadėto antrojo atėjimo. Pirmasis advento sekmadienis nurodo į Viltį. Žiebiama pranašo žvakė, primenanti apie Jėzaus atėjimą. Antrasis sekmadienis kreipia į Tikėjimą. Žiebiama Betliejaus žvakė, primenanti apie Marijos ir Juozapo kelionę į Betliejų. Trečiasis kreipia Džiaugsmo link. Žiebiama piemens žvakė, primenanti pasaulio patirtą džiaugsmą gimus Kristui. Ketvirtasis advento sekmadienis kreipia į Ramybę. Žiebiama angelo žvakė, primenanti angelų žinią: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ Kartais vainikas turi ir penktąją, baltos spalvos, žvakę, kuri simbolizuoja Kristų ir yra įžiebiama per Kūčias.
Senovėje trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais nebuvo valgoma mėsos. Sekmadieniais auštant kerdžius trimitu sukviesdavo kaimynus giedoti rožinį. Vengta triukšmingų pasilinksminimų, nekelta vestuvių, nešvęsta švenčių. Vakarojantis dzūkų jaunimas, iškilmingai žingsniuodamas ratu ar dviem eilėmis, dainuodavo vestuvinės tematikos (piršlybų, vedybų) dainas (adventines) su priedainiais leliumoj, aleliuma loda, oi kalėda kalėda. Buvo nekertama statybai medžių, kad trobose nesivaidentų, neinama malkų – kad nekiltų gaisras. Nekerpamos avys, kad nebūtų šiurkščios vilnos. Merginos šventojo Andriejaus (lapkričio 30 d.) dienos vakarą pamerkdavo vyšnios šakelę, tikėdami, jog pražydusi Kūčių dieną prišauks greitus piršlius. Iš advento orų valstiečiai spėdavo ateinančios vasaros orus, javų, daržovių derlių. 20 a., ypač nuo jo vidurio, advento papročiai ėmė nykti, mėsos imta nevalgyti paprastai tik penktadieniais.
Šiuo ikikalėdiniu laikotarpiu, pindami vainikus, degdami žvakeles, susikaupiame ir pasiruošiame Kristaus atėjimo į šį pasaulį šventei – Kalėdoms.
Tikybos mokytoja Rasuolė Tatjana Vaškevičienė
