Skaitydami senuosius Lietuvos raštijos pavyzdžius lietuvių kalbos pamokose tarsi prisiliečiame prie praeities. Visgi tas ,,tarsi” yra toks trapus – tik užverti knygą, ir praeities jutimas išsisklaido lyg garuojantis vandens lašas. Reikia akivaizdžių dalykų – juntamų, matomų, liečiamų, kad praeitis imtų srūti kaip gyva, kad jos įspūdis neišblėstų sulig akimirka, kai užverti knygą.
Tad atgal į praeitį senųjų relikvijų, praeitį saugančių vaizdų matyti ir lytėti nėrėme lankydamiesi Vilniaus universitete. Netradicinėje pamokoje – edukacinėje ekskursijoje prieš akis atsivėrė centriniai Vilniaus universiteto rūmai, literatūros knygoje matyto Pilypo Benua paveikslo vaizdai – Universiteto rūmai ir Šv. Jonų bažnyčia. Simonas Daukantas, kadaise iš Žemaitijos pėsčiomis atėjęs į Universitetą ir prie jo slenksčio iš klumpių išsikratęs smėlio likučius, tapo ne tik paryškintu vadovėliniu įrašu, bet ir didžio vyro pavyzdžiu, įrodančiu, kad kiekvienas siekiantis žmogus gali ne tik įkopti į mokslo aukštumas, bet ir tapti reikšminga kultūros figūra. Motiejus Kazimieras Sarbievijus, lotyniškai rašęs eiles apie Vilnių, įstrigo ne tik dėl to, kad popiežiaus Urbono VIII buvo apdovanotas laurų vainiku, bet ir todėl, kad jo vardo kiemelyje dairėmės į skubančius filologus, tarp kurių šmėstelėjo ir buvusios mūsų mokyklos gimnazistės, o dabar jau VU filologės Reginos šešėlis.
Vilniaus universiteto bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje domėjomės paroda „Su Merkatorium aplink pasaulį“ iš ypač gausių bibliotekoje saugomų senosios kartografijos rinkinių. Parodos eksponatai – keliautojų užfiksuoti įvairių pasaulio miestų brėžiniai ir piešiniai, gyvūnija, augalija, taip pat naujų ir nematytų kraštų gyventojų papročiai, religija, laisvalaikis bei kultūra. Ir čia turėjome galimybę tiesiogiai prisiliesti prie praeities – uostėme kadaise aukso vertės prieskonius – šafraną, pipirus, muskatą, cinamoną, baziliką, vanilę. Retų spaudinių skyriuje stebėjomės milžiniškais leksikonais – žodynais, aprėpiančiais kone visą kalbos visatą, o Baltojoje bibliotekos salėje jau galėjome ne tik pasidomėti paroda ,,Nuo bajoriškų teisių iki demokratiškų laisvių”, bet įžengti į tikrą senąją observatoriją, iš kur prieš pusę tūkstantmečio iš tiesų buvo tyrinėjama visata. Aukščiausiame Universiteto bokšte, iš kurio atsiveria Vilniaus senamiesčio panorama, jau pajutome ne tik praeitį, bet ir rimtus klaustrofobijos priepuolius. Visgi, įkvėpę rudens žvarbos observatorijos kiemelyje, Šv. Jonų bažnyčioje tyrinėjome Martyno Mažvydo ,,Katekizmo” kopiją, nedrąsiai žvalgėmės į studentų karcerį, rymojome prie Adomo Mickevičiaus atminimo bareljefo ir patyliukais pavydėjome tiems, kurie pavasarį šios bažnyčios mene skuba pasiimti diplomo…