Lietuvos rašytojų sąjunga kasmet organizuoja moksleivių kūrybinę stovyklą „Rudens akademija“. Man vis įdomu: iš kurgi čia kilo tokia mintis? Bet pripažinsiu, idėja tiesiog puiki! Šiais metais ir man pasisekė pabraidžioti po gilius literatūrinius vandenis Palangoje, spalio 26-31 dienomis.
Pirmasis susitikimas buvo su kaligrafe Lidija Kukliene. Turėjome progą išgirsti ne tik dailyraščio teoriją, bet ir praktiškai viską išbandyti. Tad griebėme plunksnas, teptukus, tušą ir pradėjome rašyti. Visai kaip senovėje vis mirkėm savo plunksnas į rašalą, lėtai vedžiojome raides ir taip pat lėtai, su pasimėgavimu, stebėjome, kaip visa džiūva. Mus aplankė ir prozininkas Algis Kuklys. Jaukus pasisėdėjimas buvo garantuotas. Nėra nieko nuostabiau nei klausytis pasakojimų, už kurių slepiasi didelis patirties lobynas.
Ypač didelį įspūdį man paliko paskaitos su vertėja Irena Aleksaite. Ji supažindino mus su lenkų rašytojo Vitoldo Gombrovičiaus kūryba, gyvenimu. Tai buvo ironija ir sarkazmu trykštanti asmenybė (omeny turiu Gombrovičių), kūrėjas, kurio gyvenime pagrindinį vaidmenį atliko jo Ego. Jis tai pabrėžė tiek rašydamas, tiek gyvendamas. Belieka skaityti Gombrovičiaus Didžiojo knygas.
Turėjome dar tokį keistą užsiėmimą – mokėmės išgirsti. Eidami gatve klausėmės pravažiuojančio automobilio, kaukšinčių kulniukų, žaidžiančių vaikų, užsidarančių durų, ūžiančio vėjo, atsimušančių bangų. Rodos, visa tai turėtų sukelti neapsakomą triukšmą. Bet kai įsiklausai, išgirsti, tie kasdieniai garsai tampa muzika, nereikalaujančia natų. Ačiū už tai Andriui Rugiui.
Vakarais VIP ložėse savo privačiame kino teatre žiūrėdavome filmus. Po jų reinkarnuodavomės ir tapdavome kino apžvalgininkais. Prisipažįstu, visai smagu. Mūsų protingas mintis išklausydavo ir jas komentuodavo Narius Kairys. Jis yra tikras kino apžvalgininkas. Ir kelias dienas leido mums pabūti jo kailyje.
Didžiausią įspūdį man paliko Gintarė Adomaitytė. Nežinau, ar tai dėl paskaitų įdomumo, ar pačios prozininkės bei eseistės charizmos. Norėjosi pamiršti visus etiketus ir klausytis išsižiojus. (Patikėkit manimi, tikrai norėjau!)
Progų buvo ir pašokti. Pramoginių šokių žavumą priminė choreografas Marius Kraptavičius. Manau, jog tai yra nuostabus vėlaus vakaro praleidimas užsidarius restorane su keliais draugais. Net jei šokom ir truputį ne taip, dabar nors galėsim pasigirti, jog patirties tikrai turime.
Kai pagalvoju, atostogų nepastebėjau. O kai pagalvoju dar labiau – jos buvo tokios didelės ir prasmingos. Su malonumu pakartočiau jas dar kartelį.
Palangos viešojoje bibliotekoje turėjome didžią garbę pristatyti savo kūrybą. Esė, poezija, novelės – mums nieko negaila. Tik imkit ir paklausykit.
Dabar pats metas protingai pareikšti: „Neretai kūrybinė mūsų veikla lėtėja arba slopsta todėl, kad kažkas mūsų pačių dvasioje labai prastai mus vertina. (…) Dažniausiai padėčiai pagerinti pakanka to, kad save, savo sumanymus ir kūrybą imtume vertinti kur kas rimčiau nei ligi tol.“ (Clarissa Pincola)
Šia prašmatnia gaidele ir baigsiu.
JULIJA BOŽIČKO,
kartkartėmis skelbianti
apie savo veiklą asmenybė