Išdrįsome paskelbti pluoštelį mūsų kūrybos. Siūlome 3 eilėraščius, laukiame Jūsų vertinimo. Iki vasario 18 d. prašome išrinkti labiausiai patikusį eilėraštį: komentaruose galite sunumeruoti ar tiesiog parašyti savo nuomonę. Po rinkimų gal ir paslaptingasis anonimas atskleis savo tapatybę.
Būrelio vadovė
Tarp dangaus ir žemės
Tarp dangaus ir žemės,
Tarp žvėrių ir žmonių,
Yra toks didelis dalykas – meilė.
Ir kam gi jis iš viso reikalingas?
Ką reiškia pasakyti myliu?
Gal šis žodis atstoja viską?
Gal panieką žiaurią?
Tas paprastas ir didelis žodis…
Kas nemyli, tas negali suprast.
Anonimas, I a klasė
Tau
Sniegu alsuojančią snaigę tau skiriu,
Ant ledo mažą širdutę tau piešiu…
Sniegenos giesmę ledinę tau siunčiu
Ir medį lediniu šerkšnu aš puošiu…
Šalčio surakintom rankom tave liečiu,
Kaip pirmąją snaigę tave aš branginu…
Greta Murauskaitė, I a klasė
Žiema
Atėjo dieviška žiema,
Ir vakarus gaubia tamsi sutema.
Taip šalta aplinkui ir sieloj –
Norėčiau lakstyt šiltoj pievoj.
Visur balta balta,
Rengiuosi aš žieminį paltą.
Visur, kur pažiūri – tik sninga,
Atėjo žiema paslaptinga.
Rokas J., I a klasė
”Tau” irgi nko :)))
Ziema(thumps up)
Man žostkai patiko Anonimo Tarp dangaus ir žemės. Tikras poetas.
Reziumė – ledinė meilė dieviškos žiemos aplinkoje.
Smagu, kad jaunieji kūrėjai skelbia savo kūrybą, bando rašyti, ieško žodžio prasmės ir skambesio. Šaunuoliai.
Aš balsuoju už ŽIEMĄ.
Ziema geras.:}
Na, tai rėšiu savo nuomonę. Bet iš karto noriu pasakyti, kad į ją galima visiškai laisvai nekreipti dėmesio, mat pati turiu tik du, akies negraužiančius eilėraščius. Taigi, yra toks kaži koks mąstymas, kad eilėraštis būtinai turi būti surimuotas. Na, bent jau patys pirmi pas daugelį tokie ir būna. Rimas dažniausiai kiša į rėmus, mat tada ieškoma ne jausmų apibūdinimo, o žodžio, kuris tinka, kad gražiau nuskambėtų. Vėl gi, tai yra ir lengvesnis, mano manymu, kelias. Kita vertus, tik nedaugeliui pavyksta parašyti gražius rimuotus eilėraščius.
TAU
Sniegu alsuojančią snaigę tau skiriu,
Ant ledo mažą širdutę tau piešiu…
Sniegenos giesmę ledinę tau siunčiu
Ir medį lediniu šerkšnu aš puošiu…
Šalčio surakintom rankom tave liečiu,
Kaip pirmąją snaigę tave aš branginu…
Metas aptarti eilėraštį „Tau“. Vos perskaičius pirmąją eilutę užduodu sau klausimą: na kaip gi galima alsuoti sniegui sniegu? Tas pats, lyg sakyčiau – žmogumi alsuojantį kūdikį tau skiriu. Juk savaime suprantama, kad snaigė iš sniego. Nereikia perteklinės kalbos. Nebūtina sakyti, kad „mažą širdutę“, nes pati širdutė, jau sako apie savo dydį. Juk jei būtų labai didelė, vargu, ar kas sakytų širdutę. Tokiame, kelių eilučių eilėraštyje, per daug kartų kartojasi tie patys žodžiai. Bandymas pabrėžti, kad aplinkui visur šalta ir kad viskas taip lede, tiesiog verčia dėkoti Kūrėjui, kad dabar dar ne Ledynmetis, kur voverė Skretas vaikosi išsvajotąją savo gilę… Kad ir kaip bebūtų, eilėraštis tikrai jausmingas. Manau, net per daug.
Žiema
Atėjo dieviška žiema,
Ir vakarus gaubia tamsi sutema.
Taip šalta aplinkui ir sieloj –
Norėčiau lakstyt šiltoj pievoj.
Visur balta balta,
Rengiuosi aš žieminį paltą.
Visur, kur pažiūri – tik sninga,
Atėjo žiema paslaptinga.
Eilėraštyje autorius truputį prieštarauja pats sau. Atėjus žiemai, kuri yra dieviška (!), jam norisi kur šilta. Juk kone kiekvienas džiaugiasi, galėdamas pasigėrėti kažkuo dievišku. Matyt, šis kūrėjas ne eilinis. Šokiruoja antroji eilutė, kurioje trys žodžiai prabylantys apie tamsą : vakaras, tamsu, sutema. Kam taip piršti ir įtikinėti tuo tamsumu? Čia panaši istorija, kaip ir praeitame eilėraštyje, kad šalta ir daug ledo. Žūt būt reikia įtikinti skaitytoją, kad tamsu. Bet staiga pasirodo, kad „visur balta balta“. Lyg kas junginėtų mygtuką – juoda\balta\juoda\balta… Ar būtina taip šokinėti nuotaikomis? Juk, realiai, dar net nespėji suvokti, kad žiema atėjo dieviška, kai pasidaro viskas tamsu ir šąla siela. Staiga vėl strykt ir vėl viskas gražu.
Manau, jog abu kūrėjai turėtų paskaityti daugiau poezijos, pasidomėti rašymo paslaptimis. Vienas patarimas: Braukykit. Svarbu ne kiekybė, o kokybė. Peržvelkit savo eilėraščius. Yra daug žodžių, kurie neatlieka jokios funkcijos, kai kurie net gadina patį kūrinį. Nebūtina savo jausmų reikšti tiesiai šviesiai pvz. kaip „Žiemoje“, tiesiai šviesiai sakoma, kad „…šalta aplinkui ir sieloj…“. Skaitytojai nėra kvaili sutvėrimai, jie moka skaityti ir tarp eilučių. Tuomet pats eilėraštis tampa žavesnis, jį norisi skaityti ar net išmokti atmintinai. Dar vienas patarimas – kad jau turite tokią puikią progą talpinti savo kūrybą į mokyklos puslapį, tai stenkitės. Ir rašykite daug. Nes tik su patirtimi ateina kokybė ir geras darbas.
Geriausio darbo negalėčiau išskirti, kiekvienas turi savo pliusų ir minusų. Manau, jog abudu (pirmojo neskaitau) yra gan panašaus lygio, tad skiriu abiem pirmąsias vietas.
Žiema:)
Na va, lenda yla iš maišo:) Anonimas sutriuškino anonimą.
Norėčiau pasakyti, jog „eilėraštis” :Tarp dangaus ir žemės nebuvo sukurtas anonimo..
http://www.sveikinimai.biz/sveikinimu-tekstai/romantika/kazkur-tarp-zemes-ir-dangaus/
Visi gražūs
Žiema. Toks linksmas ir nuotaikingas. 😀
Aš už Žiemą! 🙂
1 – Tau
2 – Tarp dangaus ir žemės
3 – Žiema